Aukščiausias gyvenimo tikslas- prema?
Straipsnyje apžvelgsiu hinduistinėje pasaulėžiūroje priimtinus gyvenimo tikslus (sanskritu: पुरुषार्थ, puruṣārtha), bei bandysiu pagrįsti (2015 Tattva Sandarbha: Vaisnava Epistemoogy and Ontology. Translation and Commentary Satyanarayana Dasa), kodėl prema (meilė Dievui) yra aukščiausias iš visų jų.
Purušarthos („žmogaus naudos“) samprata deklaruoja keturis žmogaus gyvenimo tikslus: artha, kama, dharma, mokša. Arthos sąvoka reiškia naudą plačiausia šio žodžio prasme: turtą, gerbūvį, aktyvią veiklą, valdymą, vadybą, – svarbu tik siekiant šių tikslų nedaryti žalos kitiems. Kama yra malonumas: muzika, poezija, fizinė meilė. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad kamos pripažinimimas kaip legitimaus religiniu požiūriu tikslo, įtraukia seksą į kultūros sferą; Indijos civilizacija yra vienintelė didžioji civilizacija, kurioje meilės menas ir technika nagrinėjami specialiuose traktatuose (žinomiausias -Vatsyayanos Kama-sutra sukurta apytikriai II a. pr. m. e. – IV a.), o erotinės skulptūros puošia šventoves (Khadžuraho ir kt. Indijoje bei Nepale).
Dharmos sąvoka purušarthos rėmuose paprastai patikslinama kaip varnašrama dharma ir reiškia pirmiausia pareigas, priderančias individui kaip kastos (varna) nariui ir priklausomai nuo gyvenimo stadijos (ašrama). Kaip kastos narys brahmanas privalo mokytis ir mokyti kitus, gali skaityti ir aiškinti vedas, karys-kšatrijas negali atsisakyti kautis (ši idėja vystoma Bhagavadgytoje), šudras turi sąžiningai atlikti ritualiniu požiūriu nešvarius darbus, negali skaityti Vedų, ir t. t. Prisilaikydamas savo kastos dharmos, individas didina savo gerų darbų sumą, gerina savo karmą, ir atvirkščiai – kastos normų nesilaikymas yra didžiausias nusižengimas, už kurį galimas ir greitas atpildas dar šiame gyvenime.
Mokša (sanskritu: मोक्ष, mokṣa) – indų filosofijos sąvoka, reiškianti išsilaisvinimą iš samsaros rato, amžino įsikūnijimų ciklo. Hinduizme mokša yra žmogaus gyvenimo tikslas – tai išsivadavimas iš kūno kalėjimo ir susijungimas su Brahmanu. Budizmo atitikmuo yra nirvana – galutinis atbudimas arba nušvitimas. O džainizme tiek mokša, tiek nirvana reiškia tą patį.
Bhagavanas (skr. भगवान् = Bhagavān „laimingas, palaimingas“), hinduizme – aukščiausiųjų dievybių epitetas. Apibūdinimas taikytas Višnui ir Krišnai, Šivai, Višnaus avataroms ir kitoms dievybėms. Šiais laikais šis titulas suteikiamas religijų pradininkams, šventiesiems. Gali būti vartojamas kaip pagarbus kreipinys. (Kazimieras Seibutis. Bhagavanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003)).
Dievo (Bhagavano) supratimas nevienareikšmiai suprantamas hinduistinėje tradicijoje. Vaišnaviškame diskurse, Jis suprantamas kaip Aukščiausias Dievo Asmuo turintis vardą (Krišną), formą bei savybes. Šri Bhagavanas, originalus Dievo Asmuo yra labiausiai vertas transcemdentinės meilės, nes:
- Jis moko žmones apie jų galutinę gerovę;
- Jis pašalina visas kliūtis;
- Jis yra pats aukščiausias visko šaltinis, kaip saulė lyginant su jos spinduliais;
- Taip pat jis yra tobulas su visomis nuostabiomis savybėmis;
Būtent todėl natūraliai sekanti išvada, jog meilė jam- galutinis tikslas (prayojana).
Vedos suteikia žinias apie socialines ir religines pareigas (dharma), apie pasitenkinimą visapusiškai siekiant troškimų išsipildymo (kama); apie galutinį išsivadavimą iš gimimo ir mirčių rato (mokša). Šios 4 sritys vadinamos purušarthomis (sanskritu: पुरुषार्थ, puruṣārtha), tai žmogaus gyvenio tikslai (teontologijos sąvoka[1])
Bene kiekvienos Indijos filosofijos bei teologijos mokyklos intensija yra nukrepti jivas link visas kančias nutraukiančio išsivadavimo.
Šri Čaitanjos mokymas kviečia mus pakilti virš išsivadavimo sąvokos. Kai Sanatana Gosvamis teiravosi Šri Čaitanjos apie dvasinį kelią, jo pirmas klausimas buvo: „Kokia mano pareiga po to kai jau pasiekiau išsivadavimą?“ Šis klausimas buvo revoliucinis. Prieš tai, niekas net nesusimąstė klausti apie penktąją purušarthą; išsivadavimas buvo suprantamas kaip galutinis tikslas. Tačiau Šri Čaitanja paaiškino Sanatanai, jog prema, meilė Dievui, yra penktasis transcendentinis gyvenimo tikslas (pančama- purušartha): preman pum- artho mahan. Kad prema kaip penktoji purušartha priklauso visiškai skirtingai kategorijai negu artha ir yra virš 4 tradicinių žmogaus gyvenimo tikslų.
Šri Čaitanja įtvirtino šia purušarthą remdamasis Vedomis, kad tą padarytų į pagalbą pasitelkė Šrimad Bhagavatam skaisčiausią Puraną, kaip galutinį šventraščių autoritetą. Kartu su pagrindiniu tikslu- tyra meile Dievui, Šri Čaitanja taip pat įrodė, kad Viešpats Krišna yra pati pilniausia Absoliučios Realybės apraiška, būten todėl Jis labiausiai vertas tyros (kupinos meilės) atsidavimo tarnystės.[2]
Iki Viešpaties Čaitanjos, Vaišnavai dažniausiai atlikdavo pagarbią atsidavimo tarnystės praktiką Bhagavanui Jo didingoje Višnu formoje. Šri Čaitanja Mahaprabhu, kaip ten bebūtų, atskleidė jo pasekėjams penktąjį tikslą- meilę Dievui. Jeigu asmuo realizuoja premą kaip galutinį gyvenimo siekį, jis žiūrės į pasaulį kaip į tikrą jo mylimo Viešpaties galią. Atsidavusysis matys viską šiame pasaulyje sąsajoje su Viešpačiu bei tiesiogiai ir netiesiogiai mėgins tai panaudoti tarnystei. Egoistinės geismo, pavydo ir godumo savybės paliks jį. Elgdamasis su kiekviena gyva būtybe kaip Dievo dalimi, jis taps visiems gera linkinčiu draugu visoms gyvoms būtybėms ir negalvos kaip pakenkti ar išnaudoti aplinkinius.[3]
[1] Šios purušarthos yra žmogaus tikslai ne todėl, kad suteikia palankias pasekmes, bet tiksliau dėl to, kad yra moralinis pagrindas jas atlikti. Būten dėl to šios purušarthos gali būti klasifikuojamos kaip deontologija, kas gali būti apibrėžtas žodžiais: „terminas žymi etikos supratimą, kuriame etika reiškia pareigą ar įsipareigojimą (prievolę) savo pirmine (svarbiausia) reikšme. Asmuo priimantis sprendimus ir moralinius veiksmus yra motyvuojamas daryti kas teisinga, t.y. priešingai priežastngumo teorijai, arba teorija kur etikos pagrindas yra pasveriama optimali (naudinga) pasekmė. (Thiselton 2005)
[2] Šri Caitanya established this purusartha with reference to the Vedas, and in the course of doing so, He relied especially on „ the spotless Purana (švarioji, tučioji Purana), Šrimad Bhagavatam, propounding it as the ultimate scriptural authority. Along with the final goal of pure love of God, Sri Caitanya also established that Sri Krishna is the complete manifestation of Absolute Reality and, therefore, the most worthy recipient of loving devotional service. (2015: 310 Tattva Sandarbha: Satyanarayana Dasa)
[3] Prior to Šri Caitanya, Vaisnavas generally rendered reverential devotion to Bhagavan in His majestic form of Visnu. Sri Caitanya Mahaprabhu, however, revealed to all His followers the fifth aim- love of God. If a person realizes prema as the ultimate purpose of life, he will recognize the world as the real phenomenal power of his beloved Lord. A devotee perceive everything in this world in relation to God and uses whatever is available in His devotional service, directly or indirectly. One who adopts, this integral outlook will quickly be endowed with the luminous qualities of Spirit. The egoic traits of lust, greed, envy, and so on will depart from him. Treating every living being as part of God, he will become well-wishing friend to all beings and not think of harming or exploiting anyone. (2015: 311 Tattva Sandarbha: Satyanarayana Dasa)