Meilė gyvoms būtybėms- tai meilė Dievui? Kodėl sunku ją jausti?
Dažnai susimąstome kaip reiškiasi meilė Dievui bei kas tai apskritai yra.
Meilė gyvoms būtybėms, tai labiau jautrumo* ir švaros** klausimas, kuris kokybiškai sunkiai įmanomas be satvinio*** proto. Kažkuriais tai momentais gyvenime šią būseną jaučiame visi- vieni trumpiau, kiti ilgiau. Tam reikalinga dvasinė branda****, pastovi sąmoninga praktika, kuri padeda tas būsenas išsaugoti ilgiau; Meilė Dievui ar gyvoms būtybėms pasireiškia konkrečiais veiksmais ir darbais; Svarbu nepamiršti, kad Dievas mato nuoširdžias pastangas pažinti Jį. Linkiu kiekvienam nepakliūti į automatizmo, fanatizmo ar neveiklumo spąstus; Pataisykit jeigu jau per daug filosofiškai čia aš, – atsiprašau 🙂
*- Akivaizdu, jog kiekvienas žmogus turi savo individualų, unikalų charakterį su būtent tik jam vienam būdingomis charakteristikomis, tačiau galime pastebėti, jog esama jautresnių žmonių, kurie neretai pasaulį mato kiek kitaip,- dažnai būna kūrybiškos prigimties, analizuojantys, žingeidūs…
**- Ne vien fizinio kūno higiena, taip pat ir mitybos racionas bei valgymo įpročiai bei informacija kuri patenka į mus per pojūčius (ausis, regą, uoslę, liežuvį, odą).
***- Satva- Dorybės savybė, kuriai būdinga: švara, teisingumas, asketiškumas, gailestingumas, darbštumas, ramybė, išmintis..
****- dvasinė branda tai žmogaus gebėjimas vadovautis intelektu, kontroliuoti savo mintis , o kartu ir būsenas; tai ateina su patirtimi, teisingu auklėjimu ir bendravimu…
