Filosofija. Psichologija. Sveikata | Šventraščiai

Laimė (1 dalis)

Prithu karalius ir keturi išminčiai kurmarai

Laimė

Laimę kiekvienas suprantame skirtingai.

Idomu kodėl žmonės siekia laimės? Kokia jėga juos verčia tai daryti, bei kodėl visi laimę suvokia skirtingai? Apie laimę parašyta daug knygų, pastatyta filmų, tačiau ši sąvoka yra vis tiek gan paslaptinga.

Laimė – teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais – pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo. Laimė susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. (https://lt.wikipedia.org/)

Gaudija Vaišnavų požiūris

Pamėginsiu pateikti gaudija vaišnavų teologijos požiūrį į laimę, kurį pradėsiu nuo bendros kvalifikacijos, bei vieno epizodo iš Šrimad Bhagavatam šventraščio, kuriame Prithu Maharadžas susitinka su keturiais išminčiais Kumarais.

Anot gaudija vaišnavų teologijos mūsų visatoje, gyvos esybės  siekia laimės, kuri apibrėžta kaip dvasinė, impersonali (beasmenė), bei materiali. Šią klasifikaciją nuodugniau aprašysiu kituose įrašuose. Kad juos geriau suprastume, būtinas savotiškas “įvedimas” į šį vaišnavišką-filosofinį-teologinį laimės diskursą. Tam tinka posmeliai iš Bhagavad Gitos (Dieviškos giesmės),  Čaitanja Čaritamritos, bei Šrimad Bhagavatam 4.22.14 tekstas su Šrilos Prabhupados komentarais, ką toliau straipsnyje ir pateiksiu.

Prithu Maharajas Kalbėjo toliau: Garbieji išminčiai, nėra prasmės klausti ar jūs laimingi, nes jūs nuolat panirę į dvasinę palaimą. Jums svetimos žmogaus proto išgalvotos “laimės” ir “nelaimės” sąvokos. (SB 4.22.14)

CC Antya 4.176

‘dvaite’ bhadrābhadra-jñāna, saba — ‘manodharma’
‘ei bhāla, ei manda’, — ei saba ‘bhrama’
 
Sąvokos “laimė” ir nelaimė yra žmogaus proto išgalvotos, nes ir “laimė”, ir “nelaimė”- pojūčiai, kuriuos patiria materialiajame pasaulyje atsidūrusi gyvoji būtybė. Tai iliuzija (atma- maya). Mes klaidingai laikome save materijos kūriniais, lygiai kaip sapnuojantis žmogus klaidingai laiko save vienu iš sapnuojamų įvykių dalyvių. Savo prigimtimi dvasinė siela yra transcendentiška ir materija prieš ją bejėgė. Materijos burtai- tai savotiška haliucinacija, sapnas.
 

Bhagavad Gitos išmintis

Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį. Bhagavad- gita (2.62)

Suėjus į sąlyti su materija mums atsiranda dirbtiniai materialūs poreikiai (dhyāyato viṣayān puṁsaḥ saṅgas teṣūpajāyate) Kai užmirštame savo tikrąją skirtį ir norime džiaugtis materialiojo pasaulio gėrybėmis, prabunda materialūs troškimai ir mes imame ieškoti materialių malonumų. Kai tiktai mūsų galvoje gimsta mintis apie materialius malonumus, mes jos nebegalime atsikratyti. Mus užvaldo aistra materialiems malonumams. O kai iliuziniai malonumai nesuteikia mums tikros laimės, mūsų sąmonė sukuria dar viena chimerą- pyktį, kurio pasireiškimas priverčia mus dar stipriau susipainioti iliuzijos pinklėse. Įklimpę į iliuzijos liūną, užmirštame apie saitus su Krišna, o juos praradę netenkame intelekto ir dar giliau smunkame į materialiosios būties liūną. “Bhagavad Gitoje” 2.63 pasakyta:

Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną. (Bg 2.63)

Atsidūrę materialiame pasaulyje prarandame dvasinę sąmonę, imame mąstyti “laimės” ir “nelaimės” kategorijomis, tačiau savo dvasinę esmę suvokusioms sieloms, atmaramoms, šios sąvokos nesuprantamos Atmaramos t. y. žmonės, suvokę savojo “aš” esmę patiria vis didesnį dvasinį džiaugsmą ir pagaliau pasiekia tokią dvasinę tobulumo pakopą, kuri leidžia jiems tiesiogiai bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Toks yra aukščiausias gyvenimo tikslas, jo tobulumas. Iš pradžių Kumarai buvo dvasiškai susivokę impersonalistai, tačiau ilgainiui juos vis labiau ir labiau ėmė žavėti Aukščiausiojo Dievo Asmens žygiai. Taigi pasinėrusiems į atsidavimo tarnystę neegzistuoja du priešybių poliai “laimė” ir “nelaimė”. Štai kodėl Prithu Maharadžas nė neklausė Kumarų, ar jie laimingi, jis teiravosi, kaip jam pačiam būti laimingam.

Prithu karalius ir keturi išminčiai kurmarai 1

Palikti komentarą