Laimė (Pradžia)

Laimė

Laimės supratimas pas daugelį skirtingas. Tikriausiai kiekvienas duotų vis kitokį apibrėžimą ką jam reiškia būti laimingu…

Man visgi idomu kodėl žmonės siekia arba nesiekia laimės? Kokia jėga verčia juos jos siekti arba priešingai stabdo tai daryti, bei kodėl visi laimę suvokia skirtingai. Apie Laimę parašyta daug knygų, pastatyta filmų, tačiau ši sąvoka visgi lieka, jeigu būsime sąžingi prieš save ir aplinkinius,- tarsi iki galo neišpakuota.

Toliau pamėginsiu pateikti Gaudija Vaišnavų teologijos požiūrį į laimę, kuri pradėsiu nuo bendros kvalifikacijos kaip ją suprantu bei vieno epizodo iš Šrimad Bhagavatam Šventraščio, kuriame Prithu Maharadžas susitinka su keturiais išminčiais Kumarais.

Anot Gaudija Vaišnavų Teologijos mūsų Visatoje, gyvos esybės gali/ turėtų siekti laimės, kuri apibrėžta kaip dvasinė, impersonali (beasmenė), bei materiali. Šią klasifikaciją nuodugniau aprašysiu kituose įrašuose. Kad juos geriau suprastume, būtinas savotiškas “įvedimas” į šį vaišnavišką-filosofinį-teologinį laimės diskursą. Tam, mano nuomone, tiktų kelios eilutės iš Bhagavad Gitos (Dieviškos giesmės),  Čaitanja Čaritamritos, bei Šrimad Bhagavatam 4.22.14 posmelis su Šrilos Prabhupados komentarais, ką toliau tekste ir pateiksiu.

Prithu Maharajas Kalbėjo toliau: Garbieji Išminčiai, nėra prasmės klausti ar jūs laimingi, nes jūs nuolat panirę į dvasinę palaimą. Jums svetimos žmogaus proto išgalvotos “laimės” ir “nelaimės” sąvokos. (SB 4.22.14)

CC Antya 4.176

‘dvaite’ bhadrābhadra-jñāna, saba — ‘manodharma’
‘ei bhāla, ei manda’, — ei saba ‘bhrama’
Sąvokos “laimė” ir nelaimė yra žmogaus proto išgalvotos, nes ir “laimė”, ir “nelaimė”- pojūčiai, kuriuos patiria materialiajame pasaulyje atsidūrusi gyvoji būtybė. Tai iliuzija (atma- maya). Mes klaidingai laikome save materijos kūriniais, lygiai kaip sapnuojantis žmogus klaidingai laiko save vienu iš sapnuojamų įvykių dalyvių. Savo prigimtimi dvasinė siela yra transcendentiška ir materija prieš ją bejėgė. Materijos burtai- tai savotiška haliucinacija, sapnas. “Bhagavad- gitoje” (2.62)

Bg 2.62

dhyāyato viṣayān puṁsaḥ
saṅgas teṣūpajāyate
saṅgāt sañjāyate kāmaḥ
kāmāt krodho ’bhijāyate
dhyāyataḥ — kontempliuojant į; viṣayān — juslių objektus; puṁsaḥ — žmogaus; saṅgaḥ — prisirišimas; teṣu — juslių objektams; upajāyate — išsivysto; saṅgāt — iš prisirišimo; sañjāyate — išsivysto; kāmaḥ — troškimas; kāmāt — iš troškimo; krodhaḥ — pyktis; abhijāyate — pasireiškia.
Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.

Suėjus į sąlyti su materija mums atsiranda dirbtiniai materialūs poreikiai (dhyāyato viṣayān puṁsaḥ
saṅgas teṣūpajāyate)
Kai užmirštame savo tikrąją skirtį ir norime džiaugtis materialiojo pasaulio gėrybėmis, prabunda materialūs troškimai ir mes imame ieškoti materialių malonumų. Kai tiktai mūsų galvoje gimsta mintis apie materialius malonumus, mes jos nebegalime atsikratyti. Mus užvaldo aistra materialiems malonumams. O kai iliuziniai malonumai nesuteikia mums tikros laimės, mūsų sąmonė sukuria dar viena chimerą- pyktį , kurio pasireiškimas priverčia mus dar stipriau susipainioti iliuzijos pinklėse. Įklimpę į iliuzijos liūną, užmirštame apie saitus su Krišna, o juos praradę netenkame intelekto ir dar giliau smunkame į materialiosios būties liūną. “Bhagavad Gitoje” 2.63 pasakyta:

Bg 2.63

krodhād bhavati sammohaḥ
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati

Synonyms:

krodhāt — iš pykčio; bhavati — kyla; sammohaḥ — visiška iliuzija; sammohāt — iš iliuzijos; smṛti — atminties; vibhramaḥ — užtemimas; smṛti– bhraṁśāt — aptemus atminčiai; buddhināśaḥ — intelekto praradimas; buddhināśāt — praradus intelektą; praṇaśyati — patiriamas nuopuolis.

Translation:

Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną.

Atsidūrę materialiame pasaulyje prarandame dvasinę sąmonę, imame mąstyti “laimės” ir “nelaimės” kategorijomis, tačiau savo dvasinę esmę suvokusioms sieloms, atmaramoms, šios sąvokos nesuprantamos Atmaramos t. y. žmonės, suvokę savojo “aš” esmę patiria vis didesnį dvasinį džiaugsmą ir pagaliau pasiekia tokią dvasinę tobulumo pakopą, kuri leidžia jiems tiesiogiai bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Toks yra aukščiausias gyvenimo tikslas, jo tobulumas. Iš pradžių Kumarai buvo dvasiškai susivokę impersonalistai, tačiau ilgainiui juos vis labiau ir labiau ėmė žavėti Aukščiausiojo Dievo Asmens žygiai. Taigi pasinėrusiems į atsidavimo tarnystę neegzistuoja du priešybių poliai “laimė” ir “nelaimė”. Štai kodėl Prithu Maharadžas nė neklausė Kumarų, ar jie laimingi, jis teiravosi, kaip jam pačiam būti laimingam.

 

Mielai laukiu komentarų, pastebėjimų, bei patarimų kaip galima būtų sistemingai šią temą vystyti toliau.

 

 

Share this post
  ,


Palikti komentarą

%d bloggers like this: