Aborto preliudija ir pasekmės
Pastaruoju metu Lietuvos visuomenė daug kalba, svarsto, diskutuoja apie abortus. Pačių įvairiausių nuomonių galima išgirsti! Vieni yra už, kiti – prieš. Treti ieško būdų kaip suderinti šias abi nuomones. Diskusijos vyksta įvairiausiose plotmėse. Pokalbiai pakrypsta netikėčiausia linkme. Kartais net sunku darosi suvokti apie ką šnekama, net pats žodis ,,abortas“ pranyksta. Imama kalbėti apie ,,išvalymą“, nusiurbimą ar atsiurbimą, nėštumo nutraukimą ar, pavyzdžiui, nėštumo audinio, ląstelių sankaupos, embriono pašalinimą ir t.t., ir pan.
Kaip kas vadintų abortus ir kaip beslėptų jų esmę po žodžių skraiste – tai pačios esmės nekeičia. Atrodo, kad šita žodžių ekvilibristika tik tam, kad bandoma nepastebėti akivaizdžios tiesos – jog iš tikrųjų yra nutraukiamas prasidėjęs gyvenimas, sunaikinama pati gyvybė.
,,Ar kas to nori ar ne, ar pripažįsta tai ar bando išvengti akivaizdžios tiesos, kalbėdami, pavyzdžiui, apie ,,nėštumo nutraukimą“, kai iš esmės yra nutraukiamas vaiko gyvenimas, – žmogiškoji būtybė prasideda nuo pat jos pradėjimo“, – teigia Prancūzų Akademijos narys André Frossardas.
Anot jo, štai su kuo nesutinka pasaulis: jis traiško pumpurą, kad paneigtų rožę. Bet Viešpats duoda gyvybę, todėl negalì pritarti, kad paskui žmogus savavališkai elgtųsi su ta gyvybe, kuri jam nepriklauso. ,,Pasaulis gali ginčytis dėl gemalo ir embriono, dėtis išmanančiu arba priešingai – didžiuotis žiniomis, kurias jis turi ne tam, kad niokotų motinų įsčias, vis viena kūdikis nuo pat pirmojo molekulės virptelėjimo egzistuoja ne tik kaip galimybė, bet ir kaip vyksmas“.
Dar paprasčiau įsitikinti tuo, kas yra abortas, būtų pažiūrėjus filmą apie patį aborto darymo procesą. Čia galima pamatyti kaip replėmis traiškoma besiformuojanti kaukuolė, nutraukiamos, suplėšomos galūnės ir t.t. Gal tuomet iš diskusijų išnyktų tie dirbtinai nekalti žodeliai ,,išvalymas“ ir pan.
Piktinamasi, kai motinos nužudo gimusius kūdikius ar net jau ūgtelėjusius vaikus. Tad kaip su tais, kurie negimę pasmerkiami mirčiai?!
Taigi abortas – tai žmogžudystė. Tai tiesioginis kūdikių žudymas moters įsčiose. Ir jei sąžinės graužatį bent tam kartui, t.y. trumpam, galima užslopinti, užgniaužti, tai pasekmių išvengti nepavyksta niekam. Kokie aborto padariniai, pasekmės ir poveikis visiems su abortu susijusiems nėra taip plačiai žinoma ir todėl nėra svarstoma.
Jei žmogus žinotų apie aborto pasekmes, neišvengiamai pasireiškiančias jo palikuonyse, tai net neįsileistų tos šiurpios minties. Kiekvienam žinotina, kad kuo daugiau moterys darys abortų, tuo mažiau turės galimybių gimdyti sveikus vaikus. Aiškiau pasakyti kažin ar galima!
Kovotojai už „moters teises“, raginantys elgtis su savo kūnu taip, kaip siūlo aborto šalininkai, yra klaidingai vienašališki; neva gindami „moters teises“ išties jie nesąmoningai pasmerkia moteris savigraužai, skausmui, nevisaverčiam gyvenimui.
Mes tapome pasaulyje pripažinta valstybe, ES ir NATO nare, turėtume vystytis ir žengti ne išsigimimo link, o eiti išminties keliu ir tobulėti.
Visur, o ypač žmogaus gyvybės apsaugos srityje, turime mokytis iš valstybių, pasiekusių geriausių rezultatų. Tai Lenkija, Airija, Malta ir kitos krikščioniškos tautos bei valstybės.
Negalima leisti naikinti ne tik atskiras gyvybes, bet ir per tai pačią gyvybės radimosi ir egzistencijos sistemą; atskirų žmonių, šeimos ir visos tautos. Turime branginti patį svarbiausią tautos turtą – žmogų.
Būtina sudaryti sąlygas visaverčiam žmogaus vystymuisi, nes tik toks žmogus suformuoja darnią šeimą, augina ir ugdo sveikus ir gabius vaikus, o tai savo ruožtu veda į klestinčią valstybę.
Kiekvienas veiksmas turi ne tik pasekmes, bet ir preliudiją.. Abortas – taip pat. Kaip žmonės patenka į tokias situacijas, kas su jais nutinka, kas ir kur link juos pastūmėja, kad griebiamasi tokios kraštutinės ar tiesiog neleistinos priemonės kaip abortas! TAI-NEŽINOJIMAS! Nežinojimas pačių paprasčiausių dalykų, kuriais per amžius buvo grindžiama mūsų gyvensena, šeima ir jos tradicijos, pagaliau ir mūsų visuomenės gyvenimas. Kad ir kaip keista būtų, tačiau šiame diskusijų apie abortą kontekste visiškai nekalbama apie dorovę, dorovės principus, kurių būtina laikytis. Konkrečiai apie įsakymą NEŽUDYK.
JAV astronautas, politikas ir mokslininkas Edgaras Deanas Mitčelas (Mitchell) tvirtina, kad vertybių sistema – tai autonominis Visatos bruožas ir žmogus neturi teisės jos ignoruoti. Vertybių nepaisymas – tai taip pat ir ,,moralė“, ir ,,etika“.
Tik darniose (ne žudikų!) šeimose gali vystytis ir užaugti harmoningas žmogus. Tam šiandien reikia skirti dėmesį ne lytiškumo auklėjimui, o doros ugdymui darželiuose, mokyklose, universitetuose, valstybės valdymo institucijose ir galbūt net įmonėse.
Tikime, kad neatsiras nė vieno Seimo nario, kuris toleruotų įstatymus, neapsaugančius Lietuvos piliečius nuo neįsąmoninto gyvenimo kančiose, nesėkmėse, nelaimėse.
Siūlome priimti ne abortų apribojimo įstatymą, o žmogaus gyvybę nuo pat jos pradėjimo saugosiantį įstatymą.
Jei žmonės žinotų apie destruktyvias aborto pasekmes tolimesniame savo ir savo palikuonių po-abortiniame gyvenime, tikriausiai neatsirastų nė vieno sveiko proto narsuolio, kuris prisiimtų ir išbandytų tokį likimą, kad galėtų pamatyti šio siaubo rezultatus savo paties, savo vaikų, anūkų, proanūkių ir tolimesnių palikuonių gyvenimuose.
Vilniaus sveikuolių klubo „SATVA“ prezidento Jono Markūno statistinės analizės duomenys, sukaupti per 25 metus konsultuojant žmones ligų, nesėkmių, nelaimių klausimais, atvėrė šiurpų aborto pasekmių vaizdą. Buvo konsultuota daugiau kaip 180.000 žmonių, gyvenančių Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje, Rusijoje, JAV, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse. Pastebėta, kad vaiko įsčiose nužudimo pasekmės visiškai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo, tikėjimo, tautybės, užimamų pareigų, skurdžiai ar pasiturinčiai jis gyvena. Vaiko nužudymas įsčiose ,,mintimis, žodžiais, darbais ar apsileidimais“ visų žudikų ir jų palikuonių gyvenimus paverčia didesne ar mažesne kančia, pasireiškiančia nesėkmėmis, nelaimėmis, ligomis, netektimis, išsigimimais, silpnaprotyste, nevaisingumu ir dar daugeliu kitų, tik žmonėms būdingu nevisavertiškumu. Nuo to kenčia ne tik į gyvenimo griūties sūkurius pakliuvęs žmogus ir jo šeima, bet ir visuomenė, tauta, valstybė ir net visas aplinkinis pasaulis.
Nepakanka žmogui gimti ir gyventi žmogišku pavidalu. Visavertį gyvenimą pragyventi gali tik dvasiškai nenužmogėjęs žmogus. Jei žmogus nesusimąstydamas žudo savo vaikus, o valstybė įstatymais šį blogį įteisina, tai ar galima kalbėti apie žmogaus sąžinę, dorą ir kitas žmogiškąsias vertybes ir juolab apie tokios valstybės parlamentą, valdžią ir pačią valstybę. Jei valstybė įstatymais negina žmogaus gyvybės, tai ko ji apskritai verta?
Galima nusiraminti ir net paprieštarauti, kad nemažai Europos ir net viso pasaulio šalių leidžia abortus. Tai, deja, tiesa. Bet kodėl mes iš pasaulio šalių turėtume perimti tik blogį ir gyventi su to blogio pasekmėmis? Kodėl mes negalime surinkti pasaulio šalyse egzistuojančio kūrybingo gėrio ir, įstatymiškai jį įteisinę, sudaryti sąlygas tam gėriui klestėti?
Atsakymas labai aiškus. Kurti gėrį ir sudaryti sąlygas jam klestėti reikia daug išminties ir daug kūrybinio darbo ne tik sistemos sukūrimui, bet ir jos egzistencijos palaikymui. Tą gali padaryti dvasiškai ir morališkai šviesios, kūrybingos, stiprios asmenybės, nuosekliai siekiančios tautos gerovės.
Blogiui įteisinti nereikia nei išminties, nei pastangų. Šiuo atveju, kad išliktų „kovotojų“ gretose pakanka pašūkalioti apie tariamas moters teises, pamiršus ir net sutrypus Dievo suteiktas gyvenimo prado teises, užmerkti akis į tolimesnes pačio žmogaus ir jo palikuonių problemas, kurios, kaip nematomas baubas, niokos žmones, šeimas, tautą, sudarydamas sąlygas plėtotis nesuskaičiuojamam kiekiui problemų. Apie kokias problemas kalbame? Atrodytų nėra vaiko, nėra ir problemų. Neapsirikime. Po vaiko nužudymo įsčiose, visi dalyvavusieji šiame veiksme ,,mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“ pakliūna į žudikų gretas ir patiria šio blogio sąlygojamas gyvenimo pasekmes.
Pabandykite įsigilinti į Vilniaus sveikuolių klubo „SATVA“ prezidento Jono Markūno knygoje „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys ir galimybės jų išvengti“ (2006,VI laida) išdėstytą informaciją ir jos analizę. Manome, kad įsigilinus ir tai suvokus daugeliui „kovotojų“ už abortus ir jų įteisinimą Lietuvoje kovingumas išsivadėtų. Bus nemažai ir tokių, kurie pereis į kovotojų prieš abortų įteisinimą Lietuvoje gretas. Taip atsitiko su JAV nacionalinės abortų teisių lygos įkūrėju Bernadu Nathansonu – knygos ,,Dievo palytėjimas“ autoriumi. Ištyrus daugiau nei 200 moterų sveikatą po abortų – tuo metu, kai jie buvo JAV uždrausti,- jis padarė išvadą, kad moterų sveikata pablogėja, jos nuolat serga, nes nelegalūs abortai atliekami ne klinikose, nesteriliomis sąlygomis ir jų metu moterys užkrečiamos įvairiomis infekcijomis. Norėdamas pataisyti padėtį, jis dėjo labai daug pastangų abortams įteisinti: rašė straipsnius, organizuodavo gatvių eitynes. Kaip ir dabar Lietuvoje, JAV atsirado daug pritariančių ir galiausiai abortai buvo įteisinti. Praėjus dešimtmečiui B.Nathansonas, būdamas didžiausios JAV abortų klinikos vadovu suprato, kad nėra tokių situacijų, kurios pateisintų abortus, kad joks medicininis sterilumas neapsaugo moters nuo dvasinio ir fiziologinio imuniteto nusilpimo ar net visiško praradimo. Du vadovai, klinikai vadovavę prieš B.Natansoną, nusižudė. Natansonas taip pat buvo atsidūręs ant savižudybės slenksčio. Praregėjęs, jis tapo vienu aktyviausių sąjūdžio už abortų uždraudimą JAV dalyvių.
Poabortinis sindromas ir jo pasekmės
Sunaikinus meilės vaisių (t.y. atlikus abortą) labai susilpninamas, o kartais išvis nužudomas, ir sutuoktinių meilės jausmas. Žudymas, t.y. ši nuodėmė, palaidoja meilę. Ima blogėti vyro ir žmonos savitarpio santykiai, kurie dažniausiai užsibaigia skyrybomis. Tai labai paskatina ieškoti ,,meilės“ jausmo pas meilužius ar meilužes. Žodžiu, laikinų susižavėjimų rezultatas – tai poabortinių pasekmių plitimas į kitas šeimas ir jų palikuonis. Paskui viskas ima cikliškai kartotis: vėl abortai ir vėl poabortinis sindromas.
Didelį malonumą teikęs ir savitarpio santykių darną palaikęs lytinis aktas, vaiką nužudžius įsčiose, moteriai neretai tampa nemalonus ir net skausmingas. Po-abortinis sindromas stiprėja ne vien kūne, bet apima ir sielą – atsiranda kaltės jausmas ir nuolatinė nervinė įtampa. Lytinis aktas moteriai tampa vis didesnė kančia. Po kiekvieno lytinio akto moteris jaučiasi prislėgta, o kartais – taip tarsi būtų išprievartauta.
Nužudžius vaiką įsčiose kartais pažeidžiama, o dažnai ir visiškai sunaikinama gyvybės pratęsimo sistema. Taigi ir vyras, ir moteris tampa ribotai vaisingi arba visiškai nevaisingi. Pvz., mergina po aborto tampa nevaisinga, o vyro sėklos gyvybingumas nusilpsta žemiau kritinės gyvybingumo ribos.
Išgyvenę abortą tėvai negali pagimdyti sveikų vaikų arba jų vaikai gimsta stokodami dvasinės ir fizinės sveikatos, silpsta jų gyvenimo išminties suvokimo galimybės (prastai mokosi arba išvis negali mokytis), tampa narkomanais, alkoholikais ir pan. Žodžiu, tampa daugiau ar mažiau nevisaverčiais žmonėmis. Ir jiems (jie būna linkę į paleistuvystę, alkoholizmą, jungiasi į grupuotes ir sukelia nemažai problemų visuomenei) ir jų aplinkiniams gyvenimas tampa kančia.
Abortas kenkia vaikams gimusiems ne tik po aborto, bet ir gimusiems prieš abortą, nes jų galimybės silpsta pusiau, o kartais net trimis ketvirtadaliais. Tai negatyviai atsiliepia jų pačių ir jų palikuonių gyvenimui. Galiausiai sugriūna šeima, o svarbiausia – jie dažniausiai negali pagimdyti likimu, sėkme ir galimybėmis apdovanotų vaikų (palikuonių).
Kai šeimoje gimsta vaikas, o paskui atliekamas abortas ar net keli, tai augantis vaikas neretai praranda likimo sėkmę, apsaugą, nes nusilpsta kūno ir sielos imuninė sistema ir vaikas apleidžia šį pasaulį per ligas, avarijas, savižudybę ar yra nužudomas ir pan. Tokiam vaikui sunku gyventi tarp žmonių ir žmonėms su juo. Kadangi žudikai tėvai iš savo tėvų, senelių, prosenelių į savo vaikus ir tolimesnius palikuonis atveria ir nukreipia ,,juodąją karmą“, nes vaiko siela yra tėvų, senelių, prosenelių sielos tesinys.
Sustiprėja ir net užvaldo žmogų įgimtų ir per telegoniją gautų žalingų įpročių -alkoholizmo, paleistuvystės, narkomanijos ir kt. – programos.
Kadangi vaiko siela maitinasi gyvybės syvais per tėvo ir motinos sielas, o suardyta žudiko siela tam neturi visaverčių syvų, todėl vaikai nesąmoningai pasmerkiami blogam likimui, nelaimėms ir kitoms negandoms.
Žmonės, nužudę įsčiose vaiką, atveria kelius kraujagyslių susirgimams, insulto, infarkto, vėžio, psichinių ir kitų nervinės prigimties ligų plėtrai.
Sutrumpėja žmogaus amžius. Kartais net perpus nuo to, kas buvo iš prigimties, ir net dar daugiau. Nužudę kūdikį įsčiose, žmonės likusį gyvenimą nugyvena be gyvenimo džiaugsmo, nuolat jausdami nesuvoktą vidinį kaltės, baimės jausmą, sielos maudimą. Panirę savigraužon, nusivylę, nepatenkinti savimi ir kitais jie gyvena praradę galią kurti.
Nemažai jų kartais girdi nužudytųjų vaikų priekaištus ir jaučia jų kančią – tai sąlygoja susirgimus psichinėmis ligomis.
Žmoguje išryškėja ir sustiprėja įgimti blogieji charakterio bruožai: pyktis, agresija, nusivylimas, pavydas, gobšumas, pikta menančio savybė, verčianti gyventi praeitimi.
Psichiškai ir emociškai pažeisti žmonės darbo kolektyvuose sukuria nepalankią atmosferą, kenkia sveikatai, tarpusavio santykiams ir kūrybingam darbui. O taip pažeisti įmonių vadovai ir valdžios atstovai psichiškai gniuždo, traumuoja savo pavaldinius ir į juos besikreipiančius piliečius.
Iširus šeimoms, tėvams dar gyviems esant vaikai tampa dvasiniais našlaičiais, nes jų sielos negauna visaverčių gyvybės syvų.
Štai dar keli 2008-ųjų poabortinio sindromo pavyzdžiai.
Jaunuolis, atvykęs iš Anglijos konsultuotis pas Markūną, papasakojo, kad jo pažįstami, palikę jam prižiūrėti savo dvimetį vaiką, išvažiavo daryti abortą. Jaunuolis buvo skaitęs Markūno knygą ir bandė tėvus atkalbėti. Jauni tėvai nieko apie tai nenorėjo girdėti, nes buvo apsisprendę ir susitarę su gydytoja. Rytojaus dieną jaunuolio ir tėvų nuostabai jų dvimetis vaikas taip pasikeitė, kad tėvai jautėsi kaip nesavi. Vaikutis sutino ir jo kūnelis buvo išbertas dėmėmis. Jis buvo nesukalbamas ir neleido tėvams prisiartinti. Tai truko tris dienas, o paskui atlėgo.
Markūno atlikta analizė parodė, kad vaikutis iš 10-ojo dvasinio lygmens smuktelėjo į 4-ąjį. Keturis kartus sumenko jo mąstysenos lygis, tris kartus silpnesnis pasidarė regėjimas, nervinė įtampa šoktelėjo nuo 30% iki 80% , nes tokia įtampa atsirado pas abu tėvus. Vaikas prarado visaverčio žmogaus vystymosi galimybę. Vaikas neprisileido tėvų, nes buvo apimtas mirties artumo baimės. Tėvams pastebėjus vaiko pokyčius ir supratus savo nepataisomą klaidą, ir vaiko, ir tėvų tarpusavio santykiai ėmė keistis gerąja linkme.
Moteris pasakojo po-abortinio siaubo išgyvenimus. Pas gydytoją ji sako ėjusi pakilia nuotaika ir visiškai nesusimąstydama ką daranti. Po aborto sugrįžusi į namus dvi savaites, o ypač pirmąją, ji juto tokį sielos skausmą, kad rauda peraugdavo į riaumojimą. Norėjo net nusižudyti! Baigiantis antrai savaitei viskas lyg ir aprimo, bet nuo tol jau 18-ka metų nejaučianti gyvenimo džiaugsmo. Negana to, ji visą laiką jaučiasi prislėgta – lyg kuprą nešiotų. Ir dieną, ir naktį. Ir kai miega taip pat. Net jei miegotų ant nugaros. Priedo dar neseniai jai buvo diagnozuotas gimdos vėžys.
Jos vaikų gyvenimai susiklostė taip pat prastai. Sūnus žuvo autokatastrofoje, o duktė tapo psichiškai nesveika po to, kai pastojo būdama 17-kos metų ir nužudė kūdikį įsčiose.
Dabar Lietuvoje abortų apskaitos duomenų nėra. Sovietiniais laikais nuo 1955 iki 1990 metų, kai Lietuvoje įsigaliojo abortus legalizavęs įstatymas, oficialiais duomenimis, įsčiose buvo nužudyta daugiau nei trys milijonai kūdikių. Tačiau oficialūs duomenys visuomet mažesni. Patikslintais J.Markūno duomenimis, šis skaičius yra šeši milijonai septyni šimtai tūkstančių. Taigi per 45-erius Lietuvoje nužudyta vos ne dvigubai daugiau, negu šiuo metu yra gyventojų…Tad, – kad ir kaip šiurpiai tai skambėtų, – dvi lietuvos buvo suguldytos į medicininių atliekų konteinerius.
Seimas turėtų svarstyti ne vien tik šią abortų problemą, bet ir kompleksiškai spręsti gyvybės saugojimo sąlygų sudarymo klausimą. Švietimo, abortų prevencijos ir kontrolės, šeimos minimalaus pragyvenimo lygio ir kt. klausimus. Žodžiu, visą gyvybės išsaugojimo sistemą, ne tik pačios gyvybės, bet ir sveikų palikuonių nuo pat vaikystės pasirengimo sveikai tėvystei, motinystei ir gebėjimui pradėti fiziškai ir dvasiškai sveiką gyvybę.
Abortai net ir juos uždraudus, matyt, bus atliekami. Bet tai kriminaliniai abortai. Juk neleista žudyti, vogti, neteisingai liudyti ir pan., bet tai vis vien daroma. Tačiau įstatymai rodytų valstybės nepakantumą šiems reiškiniams arba kitaip sakant išreikštų laikyseną šių negatyvių reiškinių atžvilgiu. Dabar esantis abortams pakantus įstatymas, tai tarsi visuomenės ir valstybės atsisakymas priešintis šiam blogiui. O tai sunku būtų pavadinti kitaip nei kapituliacija prieš blogį.
Sveikuolių klubo „Satva“ prezidentas Jonas
Na ir kas per laikai atėjo, jokių dorybių, jokios tolerancijos, tapome vartotojiška visuomene. Autoriui: puikus straipsnis, patiko