Filosofija. Psichologija. Sveikata | Šventraščiai

Saulės dievo dovana  

Saulės Dievo Dovana

Saulės dievo dovana

Penki princai Pandavai paveldėjo teisę į pasaulio valdovo sostą. Durjodhana, demoniškasis Pandavų pusbrolis, nuolat kūrė intrigas, trokšdamas jais atsikratyti ir gauti karūną sau. Tačiau nužudyti Pandavus nebuvo taip paprasta, kadangi Krišna buvo artimas jų draugas. Visi žinojo apie nepaprastas Krišnos galias.

Visgi, pasitelkęs apgaulę lošimo kauliukais metu, Durjodhana sugebėjo ištremti savo pusbrolius į mišką trylikai metų. Su savimi Pandavai pasiėmė Draupadę, gražiąją ir ištikimąją visų penkių brolių žmoną.

Norėdamas padėti ištremtiems Pandavams, Saulės dievas padovanojo Draupadei ypatingą puodą. Virdama šiame puode ji visada galėjo pamaitinti ne tik savo šeimą, bet ir daugybę svečių. Tačiau šis stebuklingasis puodas veikė su viena sąlyga: Draupadei pavalgius, puodas tą dieną maisto nebegamindavo. Taigi, nors jie gyveno miške, Pandavai niekada nealko. Durjodhana ir jo broliai dažnai šnipinėjo tremtyje gyvenančius Pandavus.

Vieną dieną netoliese stovyklaujantį Durjodhaną aplankė žymusis mistikas ir jogas Durvasa. Durvasa buvo labai karšto būdo. Jei tik jis kada supykdavo, galėdavo pasiųsti kaltininkui baisius prakeiksmus. O pykčiui atlėgus, lygiai taip pat greitai dalindavo palaiminimus.

Durvasa aplankė Durjodhaną ne vienas. Jis atėjo su dešimčia tūkstančių mokinių. Durjodhana, kad ir demoniškos širdies, buvo labai gudrus, todėl elgėsi nepaprastai apdairiai priimdamas šį didį šventąjį ir apsupdamas jį ypatingu rūpesčiu bei dėmesiu. Jis asmeniškai pasirūpino, kad Durvasai išalkus, net ir vidury nakties, maistas būtų jam tuoj pat patiektas.

Didįjį jogą aiškiai patenkino Durjodhanos priėmimas, tad po kelių dienų jis tarė: „Prašyk manęs palaiminimo. Išpildysiu bet kurį tavo troškimą.“

Durjodhana nudžiugo. Tai buvo kaip tik tai, ko jis tikėjosi. Nenorėdamas išsiduoti, kad jo troškimas skirtas ypač nedoram tikslui, princas nutaisė nekaltą išraišką ir atsakė: „Tu esi labai maloningas. Aš tetrokštu vienintelio dalyko, kad tu savo apsilankymu pradžiugintum mano mylimus pusbrolius Pandavus. Laimei jie apsistoję visiškai netoliese. Aš tenoriu, jog aplankytum juos.“

Durvasa sutiko su šiuo paprastu prašymu. O Durjodhana, stebėdamas iškeliaujantį išminčių ir jo dešimt tūkstančių mokinių, sau kikeno galvodamas: „Pandavai jau papietavo. Dabar jie tikrai neįstengs pamaitinti Durvasos ir visų jo mokinių. Sunku net įsivaizduoti, kokį baisų prakeiksmą jie užsitrauks.“

Vyriausiasis iš Pandavų, Judhišthira, kartu su visais savo broliais sutiko Durvasą ir jo pasekėjus, kai šie pasiekė jų stovyklą. Gausybė svečių apstulbino princus. Kai tik didžiojo jogo palyda įžengė į stovyklą, Judhišthira atsisuko į Draupadę ir sušnibždėjo: „Greičiau! Paruošk savo stebuklingą puodą, kad galėtume pasiūlyti svečiams maisto.“

„Bet aš ką tik viską suvalgiau, – prisipažino ji. – Dabar puodas bus tuščias iki rytdienos.“

Apsikeitęs keliais maloniais žodžiais su išminčiumi, Judhišthira paprašė: „Mano mielas Durvasa, tu sukorei ilgą kelią mišku. Išsimaudyk, prašau. O kai grįši, tavęs ir tavo palydos lauks vaišės.“

Durvasa ir jo mokiniai laimingi nukeliavo link upės. Tuo tarpu Pandavus apėmė panika. Jie puikiai žinojo Durvasos būdą – kaip lengva jį supykdyti ir susilaukti galingų prakeiksmų. Draupadi be perstojo verkė. Šioje situacijoje ji griebėsi vienintelio dalyko, kuris galėjo padėti. Iš visos širdies ji šaukėsi Viešpaties Krišnos: „O visatos Valdove, visų pusdievių Viešpatie, apsaugok mus. Be Tavęs mes prapuolę!“

O stebukle! Tarsi iš niekur, tiesiai prieš ją apsireiškė Krišna. Jis išklausė Draupadės pasakojimą apie susiklosčiusią situaciją, tačiau nepasiūlė jai jokio sprendimo. Vietoje to, Viešpats pasakė: „Aš alkanas, Draupadi. Gal atneštumei Man maisto?“

Visiškai suglumusi Draupadi atsakė: „Bet juk aš Tau jau sakiau, jog Saulės dievo dovanotas puodas yra tuščias. Jis nepagamins daugiau jokio maisto. Dabar aš jau turiu dvi problemas – negaliu pamaitinti nei Tavęs, nei Durvasos su jo vyrais.“

Bet Krišna tiesiog nusišypsojo. „Nepergyvenk. Tiesiog atnešk man tą puodą.“

Vis dar sumišusi Draupadi atnešė puodą, o Krišna jį atidžiai apžiūrėjo. „O! Be galo skaniai atrodo,“- pasakė Krišna, atradęs puodo briaunoje įstrigusį daržovės gabalėlį. Paėmė jį pirštų galiukais ir mikliai įsimetė į burną.

Po to Krišna paprašė Bhimos, stipriausiojo iš visų Pandavų, pakviesti Durvasą ir jo vyrus: „Pasakyk jiems, kad maistas jau paruoštas.“

Kai Bhima priartėjo prie upės, jis pamatė Durvasą ir kitus išminčius stovinčius vandenyje iki juosmens. Jie visi elgėsi labai keistai: trynė savo pilvus, lyg jau būtų sočiai prisivalgę.

Tada Bhima išgirdo Durvasą sakant: „O ne! Tik pažiūrėkit! Ateina Bhima nešinas kuoka. Jei mes įžeisime jį atsisakydami Draupadės pagamintų vaišių, jis įsius. Bet kaip mes galime valgyti? Mes jau esame visiškai sotūs. Aš neprarysiu daugiau nei kąsnelio, net ir skaniausio pasaulyje.“

Bhima sunkiai galėjo patikėti savo akimis ir ausimis. Visi dešimt tūkstančių Durvasos mokinių kartojo tą patį: „Ir aš! Aš net negaliu pagalvoti apie maistą!“ Bhimai priartėjus, jie visi leidosi bėgti į mišką, vis dar šlapi po maudynių ir net nespėję tinkamai apsirengti. Bhima kvatodamas parbėgo atgal ir papasakojo Pandavams, kas nutiko. Pandavų džiaugsmui, svečiai niekada negrįžo.

Draupadi pasakė: „Aš suprantu, kas čia nutiko. Jei laistai medžio šaknis, pagirdai ir medžio šakas, šakeles, lapus ir žiedus – visi gauna naudą. Krišna yra tarsi medžio šaknys. Taigi, jei Krišna yra patenkintas, kiekvienas pajunta pasitenkinimą, taip pat ir Durvasa su savo dešimčia tūkstančių pasekėjų.“

Taigi Draupadi atsidavimas ir Viešpaties Krišnos malonė apsaugojo Pandavus nuo demoniškų Durjodhanos planų.

Norėdami prisiregistruoti prie „Savaitės išminties“ ar „Bhagavad-gitos kurso“ apsilankykite internetinėje svetainėje www.dhirasantagoswami.com

Palikti komentarą