Mintys apie žmogaus pareigas visuomenėje
Skaitant Platono mitą apie žemę, kuriame tarsi “diegiamos” vertybės ir moralinės elgesio normos, prisimenu amerikiečio mokslininko Džono B. Kelhuno (John B. Calhoun) eksperimentą su pelėmis ir tam tikrus indiškos kultūros reiškinius.
Kas paskatintų žmones labiau rūpintis valstybe? Kaip ir kokias pareigas atlikti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojimas būdingas įvairioms kultūroms. Taip pat svarbu paminėti, jog šie klausimai ne mažiau aktualūs ir šiandien tiek Rytų tiek Vakarų diskursuose.
Platono žemės mite yra svarbus pareigos motyvas. Kiekvienas turi skirtingas pareigas. Prigimtis, kaip teigiama mite, gali turėti įvairių „priemašų”.[1] Tas priemaišas yra svarbu perprasti patiems. Taip pat labai svarbu padėti savo vaikams pažinti savo prigimtį.
Žemės mite svarbi idėja, jog kiekvienas gali stiprinti savyje dorybes veikdamas pagal savo prigimtį. O veikiant priešingai pareigoms (teisingumui/dorybei) ar neatliekant jų net didžiausi turtai laimės nesuteiks: „ <…>pažeidus kūno prigimtį, gyvenimas žmogui pasidaro nepakenčiamas, net jei jis iki soties turėtų visokiausių valgių, gėrimų, turtų ir neribotą valdžią, tai koks bus jo gyvenimas, jeigu sudarkyta ir pažeista prigimtis to, kuo mes gyvename, jeigu žmogus daro ką tik panori, išskyrus tai, kas galėtų padėti jam išsivaduoti iš nedorybės ir neteisingumo ir įgyti teisingumą ir dorybę?“ (Platonas 1981- 168p.).
Pareigų atlikimas bei visuotinis gerovės siekimas atliekant savo funkcijas yra aukščiau asmeninių poreikių, net sveikatos. „Visuose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmogui yra skirtas koks nors darbas ir jis turi jį atlikti, o ne visą gyvenimą gydyti savo ligas. Įdomu, kad šitai savo elgesiu patvirtina amatininkai, o tarp turtingųjų ir laikomų pasiturinčiais šito nepamatysi.“ taip pat kalbama, jog perdėtas rūpinimasis kūnu kliudo įgyti žinių, mąstyti ir užsiimti saviaukla (Platonas 1981- 121). Galima būtų sugretinti šį pastebėjimą dėl turtingųjų su gerai žinomu Naujojo testamento kupranugario ir turtuolio palyginimu.[3]
Prisiminus anksčiau minėto mokslininko eksperimentą apie „pelių rojų“, kuris pasibaigė visišku rūšies sunykimu.[4] Esant idealaus pasaulio, saugumo, gausaus maisto ir vandens, plėšrūnų nebuvimo sąlygomis, daugelis pelių tik ėdė, gėrė, miegojo- kitaip tariant tiesiog rūpinosi savimi. Tyrėjas Kelhunas praveda paraleles su daugeliu šiuolaikinių vyrų, gebančių atlikti tik įprastus, kasdienius veiksmus fiziologinio gyvenimo palaikymui, tačiau jau sunykusia (mirusia) dvasia. Kas pasireiškia kūrybingumo, gebėjimo įveikti ir, svarbiausia, išlikti spaudžiamam, savybių praradimu. Atsisakymas priimti daugelį iššūkių, bėgimas nuo įtampos, nuo kupino kovos ir kliūčių įveikimo gyvenimo – tai pagal Džono Kelhuno terminologiją „pirmoji mirtis“ arba dvasios mirtis, po kurios neišvengiamai ateina antroji mirtis, šiuo atveju kūno.
Būtent asketiškumas Platono kūrinyje „Valstybė“ yra tą savybė, kuri vis labiau išreikšta pas daugiau „aukso priemaišų“ turinčius žmones, kurie atstovauja aukštesniems luomams. Tą pačią tendenciją galime matyti ir kituose kultūrose. Ypatingai ryškiai Platono luomų sistema panaši į Indiškąją kastų (varnų) [5] sistemą, kurioje visuomenės nariai dirba dėl bendro visų gėrio sekdami senovės šruti (apreikštų) tekstų tradicija. Todėl mano nuomonė „mito apie žemę“ sumanymas „Valstybėje“ yra išmintinga taktika siekiant visokeriopos naudos piliečiams.
[1] Platonas, Valstybė V.:„Mintis“, 1981.- 386 (131 p.).
[2] Citata: „ <…>pažeidus kūno prigimtį, gyvenimas žmogui pasidaro nepakenčiamas, net jei jis iki soties turėtų visokiausių valgių, gėrimų, turtų ir neribotą valdžią, tai koks bus jo gyvenimas, jeigu sudarkyta ir pažeista prigimtis to, kuo mes gyvename, jeigu žmogus daro ką tik panori, išskyrus tai, kas galėtų padėti jam išsivaduoti iš nedorybės ir neteisingumo ir įgyti teisingumą ir dorybę?“ (Platonas 1981- 168p.).
[3] „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę“ Naujasis Testamentas.
[4] Paskutinėje egzistuojančio pelių rojaus stadijoje vidutinis pelės amžius tapo 776 dienos, – tai 200 dienų viršija viršutinę reprodukcinio amžiaus ribą. Jaunų pelių mirtingumas sudarė 100%, nėštumų skaičius buvo nežymus, o greitai sudarė 0. Gyvybiškai svarbių išteklių pertekliaus sąlygomis išmirštančios pelės praktikavo homoseksualizmą, deviantinį ir nepaaiškinamai agresyvų elgesį. Nors buvo gausu maisto – klestėjo kanibalizmas, patelės atsisakydavo auklėti jauniklius ir juos užmušdavo. Pelės labai greitai išmirė, – nuo eksperimento pradžios praėjus 1780 dienų, nugaišo paskutinis „pelių rojaus“ gyventojas. Prieiga per internetą: http://infa.lt/2485/rusies-ismirimo-priezastis-rojus-eksperimentas-visata-25/ žūrėta [2016 03 02].
[5] Varna – (skr. वर्ण = varṇa – spalva) luomas Indijoje. Tradicinėhinduistinės Indijos visuomenė yra skirstoma į keturias varnas:brahmanus, kšatrijus, vaišijus ir šudras.
