Charakterio savybės ir įpročiai
Gyvenime nuolat turime priimti sprendimus, rinktis kaip pasielgti. Tikriausiai kiekvienam vėliau ar anksčiau kyla klausimas ar einame į priekį arba krentame atgal, sakoma, jog šiame amžiuje stovėjimas vietoje sunkiai įmanomas, kadangi aplinka (materiali gamta ir tris jos gunos) nuolat mus veikia, todėl turime dėti tam tikras pastangas, jog progresuotume. Tačiau kas yra progresas ir kaip žinoti, jog mūsų veikla mus vedą į priekį, o ne priešingai?
Dažnai susimąstau ar yra kokie kriterijai, kuriuos galėčiau identifikuoti išskirti, jog einu teisingu keliu gyvenime. Toliau įvardinsiu keletą įžvalgų kurias teko išgirsti ar aptikti bandant atsakyti į šį klausymą.
Vis suskamba mokytojo žodžiai: “kaip kriterijus, jog einame teisingu keliu gali būti suvokimas, kad tampame reiklesni sau ir atlaidesni kitiems.” Ir iš tikrųjų ne veltui Naujame Testamente mokoma, kad nevalia kito teisti, nes juk mes nežinome kas dedasi to žmogaus širdyje „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 1–5)
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“
Džiaugiuosi, jog supratau, kad kiekvienas turime trūkumų, todėl svarbu tvarkytis su savo paties charakteriu, o ne mėginti pakeisti kitus. Kuo labiau stengiuosi pažinti save, tuo daugiau neigiamų charakterio savybių pastebiu, kurios anksčiau net neužkliūdavo. Nėra paprasta pakeisti kai kuriuos įpročius, tačiau noriu tikėti, jog pavyks. Rašant mintyse suskamba Чайтанья Чандра Чаран Прабху (Александр Хакимов) atsakymas į vieno vaišnavo klausymą (kodėl taip sunku atsikratyti tam tikrų charakterio trūkumų, pavyzdžiui pykčio- net kai atrodytų suprantame, jog nenorime pykti). Atsakymas gan paprastas,- jog tam reikia dėti pastangas. Pateikė palyginimą apie už medžio viršūnės matomomas žvaigždes- galima galvoti, jog vos užlipsime į medžio viršūnę ir iš karto pasieksime žvaigždes, tačiau jeigu pradėtume judėti link jų, pastebėtume koks milžiniškas kelias dar laukia. Vis aiškiau suvokiu, jog tam, kad susitvarkyčiau su kai kurias savo charakterio trūkumais gyvenime reikalingos tiek žinios (šventraščių sudijos „Todėl iš šventraščių žmogus privalo sužinoti, kas sudaro jo pareigą ir kas nėra jo pareiga. Išmanydamas švetraščių taisykles, jis turi elgtis taip, kad laipsniškai tobulėtų.“ BG 16.24) tiek kvalifikuotas mokytojas, kuris padėtų.
Jeigu pažvelgsime į autoritetingus šventraščius galima pamatyti, jog yra išskirtos tam tikros demoniškos ir dieviškos savybės, pastarosios žmogui padeda evoliucionuoti ir daro žmogumi.
„Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Bebaimiškumas, būt
ies apvalymas, dvasinio žinojimo gilinimas, Iabdaringumas, savitvarda, aukų atnašavimas, Vedų studijavimas, asketiškumas, paprastumas, prievartos nenaudojimas, teisingumas, pykčio neturėjimas, atsižadėjimas, ramumas, nenoras ieškoti kito ydų, užuojauta visoms gyvoms esybėms, godumo nebuvimas, geraširdiškumas, kuklumas, nepalaužiamas ryžtas, energingumas, atlaidumas, dvasios stiprybė, švara, pavydo bei šlovės siekimo neturėjimas— Šios transcendentinės savybės, o Bharatos sūnau, būdingos dievotam, dieviška prigimtimi apdovanotam žmogui. „ BG 16.1-3
Demoniškos-
„Išdidumas, pasipūtimas, garbės troškimas, pyktis, šiurkštumas ir tamsumas — tai savybės, kurios būdingos demoniškos prigimties žmonėms, o Prthos sūnau“ BG 16.4
„Demonai nežino, kas dera daryti ir kas nedera. Jiems nebūdingi nei švara, nei deramas elgesys, nei teisingumas.“ BG 16.7
„Atradusius paguodą nepasotinamuose geismuose, apimtus puikybės bei netikro prestižo, demonus užvaldė iliuzija“BG 16.10
Demoniškos savybės augant natūraliai ryškėja, o išvardintas 26 dieviškas, transcendentines žmogus privalo puoselėti atsižvelgdamas į savo visuomenės padėtį ir veiklos pobūdį. Jų ugdymas net ir sunkiomis materialios būties sąlygomis padės visų klasių žmonėms pasiekti aukščiausią transcendentinį pažinimo lygmenį (BG 555pusl. 16.1-3)
Kyla klausymas kaip tas savybes išsiugdyti? Senovės raštuose minimos veiklos kurias kultivuojant tobulėsime, bei tos kurios mus verčia degraduoti ir kentėti:
↑Auka- Askezė- Labdara
↓Pyktis- Geismas -Godumas
!Vedų raštai aprašo veiklos būdus ir metodus, padedančius pasiekti apsivalymo būvį. O apsivalymo metodo esmė — atsikratyti pykčio, geismo ir godumo.
Kriterijai kuriais vadovaujuosi bandydamas sau bent kažkiek apibrėžti į kurią pusę judu:
- Proto būsena. Ar mano protas ramus-kontroliuojamas ar neramus?
- Norai. Apie ką galvoju dienos bėgyje? Kokie norai (sąvanaudiški ar ne) dominuoja?
Kas niekam netrukdo ir kam netrukdo aistringi troškimai, kas vienodai sutinka laimę ir kančią, tas labai brangus Man”. (B.G. 12.15).
Žmogus, kuris nei džiūgauja, nei liūdi, kuris nesisieloja ir neturi norų, kuris atsižada ir palankių, ir nepalankių dalykų, yra labai brangus Man”. (B.G. 12.17)
Kas vienodas draugams ir priešams, kas vienodai sutinka garbę ir negarbę, karštį ir šaltį, laimę ir kančią, šlovę ir panieką, kas nėra užsiteršęs, visada tylus ir patenkintas, kas nesirūpina pastoge, kurio žinojimas tvirtas, ir kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę, tas labai brangus Man”. (B.G. 12.18-19)
- Gyvenimas pagal gamtos ritmus. Ar sutampa? Kaip lengvai ir džiaugsmingai keliuosi iš lovos? Kiek valandų reikia, jog tinkamai išsimiegočiau? Daugiau informacijos apie miego svarbą ir patarimai kaip laikytis dienos rėžimo nuorodoje: https://evaldas-palskys.lt/miego-rezimas-pagal-energijas-gamtoje/
- Ar aplink mane esantys žmonės tampa laimingesni?
- Reiklumas sau ir atlaidumas kitiems. Ar sugebu priimti visus kokie jie yra? Kur ir kiek nuolaidžiauju sau? Ar net ir žinodamas kaip sunku pakeisti patį save (charakterį, įpročius ir t.t. ), vis tiek mėginu pakeisti kitus?
Neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. (1 Kor 4,5)
- Kokios gunos mane veikia labiausiai,-dorybė, aistra ar neišmanymas?
- Kūrybiškumas.
- Savanorystė. Įstrigo viena Kun. Arūno Pranciškaus Peškaičio mintis:
Šiandien esame gundomi klausti, kodėl tiek daug nelaimių, kodėl tiek daug baisybių aplinkui? Jei šis klausmas skamba kaip ragnimas prisidėti prie tų nelaimių mažinimo, prie kito laimės, stengiantis sumažinti vienatvę ar įveikti ligą, karus, negandas,- tai geras klausimas. Jei jis yra paralyžuojantis ir neveiklumui skatinantis laukimas, kol kažkas už mus išspręs visus pasaulio reikalus, neabejokime tai yra gundymas, kuris mums trukdo atsakyti ir radėti dialogą su tuo, kuris ya šalia mūsų,- galbūt su vienišu ir atstumtu, pasmerktu ir nemylimu.
Literatūra
http://kelioneisavesatradima.lt/puslapis/res/resources/books/Bhagavad%20Gita.pdf BG 16.1-3
http://www.nitaigauracandra.lt/lt,26-vaisnavo-savybes
http://www.ahakimov.ru/
Jo Dieviškosios Kilnybės A.C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados KOMENTARAS: Penkiolikto skyriaus pradžioje buvo apibūdintas banjano medis, simbolizuojantis materialųjį pasaulį. Šalutinės jo šaknys lygintos su gyvų esybių veikla, tiek palankia, tiek nepalankia. Devintame skyriuje buvo kalbėta apie dievotas asmenybes (devas) bei apie bedievius, arba demonus (asuras). Pagal Vedų apeigas, dorybės gunos veikla padeda gyvai esybei žengti į priekį išsivadavimo keliu. Tokia veikla vadinasi daivi prakriti — transcendentinės prigimties. Transcendentinės prigimties žmonės žengia pirmyn išsivadavimo keliu. Kita vertus, tie, kurie veikia valdomi aistros ir neišmanymo gunų, neturi jokios galimybės išsivaduoti. Jie arba liks materialiame pasaulyje žmonėmis, arba eis į gyvūnų rūšis ar dar žemesnes gyvybės formas. Šiame šešioliktame skyriuje Viešpats apibūdina transcendentinę ir demonišką prigimtį, nusako jų būdingas savybes, nurodo šių savybių pranašumus ir trūkumus.
Labai svarbus posmo žodis abhijdtasya. Jis nurodo tą, kuris gimė turėdamas transcendentinių savybių ar dieviškų polinkių. Vaiko pradėjimą dievotoje aplinkoje Vedų raštai vadina „Garbhadha-na-samskara“. Tėvai, norėdami susilaukti vaiko, apdovanoto dieviškomis savybėmis, privalo laikytis dešimties žmonių visuomenės gyvenimo principų. Iš Bhagavad-gitos mes jau sužinojome, kad lytinis gyvenimas, skirtas doriems vaikams pradėti, yra Patsai Krsna. Lytinis gyvenimas pateisinamas, jei jis grindžiamas Krsnos sąmonės principais. Bent tie, kurie yra Krsnos sąmonėje, neturėtų pradėti vaikų kaip katės ar šunys. Jiems dera vaikus pradėti taip, kad gimę vaikai galėtų išsiugdyti Krsnos sąmonę. Gimti panirusių į Krsnos sąmonę tėvų šeimoje — ypatingas privalumas.
Socialinė institucija, vadinama varndšrama-dharma, kuri dalina visuomenę į keturis socialinio gyvenimo skyrius ir keturis skyrius pagal veiklos pobūdį, ar kastas — nesiekia suskirstyti žmonių visuomenę pagal gimimą. Toks suskirstymas turi atspindėti išsilavinimo lygį ir užtikrinti visuomenei taiką bei gerovę. Šiame posme suminėtos savybės pavadintos transcendentinėmis. Jos padeda žmogui žengti į priekį dvasinio pažinimo keliu į išsivadavimą iš materialaus pasaulio.
Varnašramos institucijoje sannyasis — žmogus, atsižadėjęs pasaulio, laikomas visų socialinių grupių ir skyrių vadovu arba dvasiniu mokytoju. Brahmanu laikomas likusių trijų socialinių grupių: kšatrijų, vaišyjų ir šūdrų — dvasiniu mokytoju, bet sannyjasis viršiausias šios sistemos narys — yra taip pat ir brahmanų dvasinis mokytojas. Svarbiausia sannyjasio savybė — bebaimiškumas. Jis turi gyventi visiškai vienas, be jokios paramos, ar garantijų ją gauti. Jis turi pasikliauti tik Aukščiausio Dievo Asmens malone. O tas, kuriam kyla mintis: „Kas man padės, jei nutrauksiu visus ryšius su pasauliu” — geriau teneatsižada pasaulio. Nereikia abejoti, kad Krsna, Aukščiausias Dievo Asmuo, lokalizuotos Paramatmos pavidalu visada yra mūsų širdyje, kad jis viską mato ir žino, kas ir ką rengiasi daryti. Todėl reikia tvirtai tikėti, kad Krsna, būdamas Paramatma, pasirūpins Jam atsidavusia siela, ir galvoti: „Aš niekąda nebūsiu vienišas. Net gūdžiausioje miško tankymėje su manimi bus Krsna ir Jis visada saugos mane”. Toks tikėjimas vadinasi abhayam — bebaimiškumas. Si dvasios būsena būtina žmogui, atsižadėjusiam pasaulio.
Kitas žingsnis — apvalyti savo būtį. Žmogus, atsižadėjęs pasaulio, turi laikytis daugybės taisyklių. Svarbiausia jų — griežtas draudimas artimai bendrauti su moterimi. Nuošalioje vietoje su moterimi sannyjasiui net kalbėti draudžiama. Idealus sannydsis buvo Viešpats Čaitanyja. Kai Jis gyveno Puryje, bhaktės moterys negalėjo prie Jo net prisiartinti, kad išreikštų savo pagarbą. Jos turėjo lenktis iš tolo. Toks elgesys nėra moterų niekinimas — tai tik griežtas priesakas, įpareigojantis sannyjasiui neturėti artimų ryšių su moterimis. Norint apvalyti savo būtį, reikia laikytis taisyklių, atitinkančių tam tikrą gyvenimo statusą. Antai sanyjasiui griežtai draudžiama artimai bendrauti su moterimis ir kaupti turtą juslėms patenkinti. Idealus sanyjasis buvo Pats Viešpats Čaitanyja. Jo gyvenimas rodo, kad Jis griežtai laikėsi įsipareigojimų dėl moterų. Nors Jis laikomas kilniaširdiškiausia Dievo inkarnacija, kuri neatstumia net žemiausiai puolusių sąlygotų sielų, sanyjasio įžadų dėl bendravimo su moterimis Jis laikėsi griežtai. Viešpaties Čaitanyjos asmens palydovas Chota Haridasa buvo vienas artimiausių Jo draugų bei pasekėjų, tačiau kartą jis aistringai pažvelgė į jauną moterį, ir Viešpats Čaitanyja tuoj pat parodė savo griežtumą ir nedelsdamas pašalino jį iš Savo asmens palydovų tarpo. Viešpats Čaitanyja pasakė: „Sannyjasiui ar bet kuriam kitam, kuris bando ištrūkti iš materialios gamtos gniaužtų ir stengiasi pasikelti į dvasiną būtį, t.y. grįžti namo, atgal pas Dievą, dairymasis į materialias vertybes ar moteris geidžiant juslinio pasitenkinimo—jau vien žvilgtelėjimas jų pusėn turint tokių užmačių — toks smerktinas, jog geriau nusižudyti, negu leisti įsiliepsnoti savy nedoram troškimui”. Toksai apsivalymo kelias. ;-
Kita pozicija — jndna-yoga-vyavasthiti t.y. žinojimo gilinimas. Sanyjasio gyvenimas skirtas skleisti žinojimą šeimos žmonėms ir visiems tiems, kurie užmiršo savo tikrąjį gyvenimą — dvasinį tobulėjimą. Sanyjasis turėtų gyventi iš išmaldos, belsdamas į kiekvienas duris, tačiau tai nereiškia, kad jis — elgeta. Nuolankumas — taip pat viena transcendentinį lygmenį pasiekusio asmens savybių. Nuolankumas, ir tik nuolankumas, verčia sannydsi belsti į kiekvienas duris ne tiek dėl išmaldos, kiek dėl to, kad susitiktų su šeimos žmonėmis ir pabudintų jų Krsnos sąmonę. Tokia sanyjasio pareiga. Jei sanyjasis išties yra padaręs pažangą ir gavęs dvasinio mokytojo paliepimą, vadovaudamasis logika ir išmanymu, jis turi skleisti Krsnos sąmonės mokslą. O jeigu jis nėra labai pažengęs, duoti sanyjasio įžadų neturėtų. Sanyjasio įžadus davęs, bet dar stokojantis reikiamų žinių žmogus privalo atsidėjęs klausytis, ką sako bona fide dvasinis mokytojas, ir gilinti žinojimą. Sanyjasis ar bet kuris kitas pasaulio atsižadėjęs žmogus turi būti bebaimis, pasižymėti tyrumu (sattva-samšuddhi) ir išmanymu (jhdna-yoga).
Kita savybė — labdaringumas. Labdaringa veikla skirta šeimos žmonėms. Jie privalo dorai užsidirbti pragyvenimui ir pusę uždarbio skirti Krsnos sąmonei propaguoti visame pasaulyje. Kitaip sakant, šeimos žmogus turi šelpti šioje srityje besidarbuojančias organizacijas. Labdarą reikia teikti tiems, kurie jos verti. Toliau bus aiškinama, kad labdara yra kelių rūšių: labdara iš dorybės, labdara iš aistros ir labdara iš neišmanymo. Šventraščiai rekomenduoja dorybės gunos labdarą, aistros ir neišmanymo gunų labdara nerekomenduotina, kadangi tai tėra tuščias lėšų švaistymas. Labdara teiktina tiktai Krsnos sąmonės propagavimui visame pasaulyje. Tokia labdara priklauso dorybės gunai.
O dama (savitvarda) būtina visiems sluoksniams visuomenės, kuri gyvena religijos principais, tačiau ji ypač svarbi šeimos žmonėms. Nors šeimos žmogus ir turi žmoną, tačiau lytinį gyvenimą jis turėtų riboti. Lytinio gyvenimo, kurio paskirtis — gimdyti vaikus, apribojimai būtini ir šeimos žmogui. Kas nenori turėti vaikų, kartu su žmona privalo susilaikyti nuo lytinių santykių. Šiuolaikinė visuomenė be saiko mėgaujasi lytiniu gyvenimu, saugodamasi nuo pastojimo kontraceptinėmis priemonėmis ar dar bjauresniais būdais — norėdama išvengti atsakomybės už vaikų auklėjimą. Ši savybė ne transcendentinė, o grynai demoniška. Jei žmogus, ir netgi turintis šeimą, nori dvasiškai tobulėti, jis turėtų riboti lytinį gyvenimą ir nepradėti vaikų, jei tuo nebus pasitarnauta Krsnai. Jei sugebėsi pradėti vaiką ir išauklėti jį Krsnos sąmonėje, gali turėti kad ir šimtus vaikų, bet jei to padaryti nepajėgi, tai lytiškai santykiauti, teieškant juslinio pasitenkinimo, nevalia.
Aukojimas — dar vienas principas, kurio privalo laikytis šeimos žmogus, nes aukom reikia daug lėšų. Kitų gyvenimo skyrių atstovai — brahmačariai, vanaprasthos ir sanyjasiai— pinigų neturi. Jie gyvena išmalda. Taigi aukų atnašavimas — šeimos žmogaus priedermė. Šeimos žmogus privalo aukoti agni-hotros aukas — tai daryti įpareigoja Vedų raštai, tačiau dabar jos atsieina labai brangiai ir vargu ar šeimos žmogui įgyvendinamos. Pati geriausia auka rekomenduojama šiam amžiui yra sahkirtana-yajna — kartoti Hare Krsna, Hare Krsna, Krsna Krsna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Tai geriausia ir pigiausia auka. Bet kuris gali ją atlikti ir gauti didelę naudą. Taigi tie trys dalykai: labdaringa veikla, juslių suvaldymas ir aukų atnašavimas — skirti šeimos žmonėms.
Studijuoti Vedas, svddhydya — tai brahmačarių, t.y. mokinių, uždavinys. Brahmačariams draudžiami bet kokie ryšiai su moterimis. Jie turi laikytis celibato ir mintis nukreipti tik į Vedų raštų studijas, gilinti dvasinį žinojimą. Tatai vadinasi svddhydya.
Tapas, asketiškumas, ypač rekomenduojamas tiems, kurie pasitraukė iš šeimos. Neturėtume visą gyvenimą būti šeimos žmonės, reikia nepamiršti, jog yra keturi gyvenimo skyriai: brahmacarya, grihastha, vdnaprastha ir sannydsa. Pasibaigus grhasthos — šeimos žmogaus gyvenimo etapui, reikėtų nutraukti šeiminius ryšius. Jei gyvename šimtą metų, tai dvidešimt penkis metus reikia paskirti studijoms, dvidešimt penkis — šeimos žmogaus gyvenimui, dvidešimt penkis metus gyventi, atsisakius šeiminių ryšių, ir dvidešimt penkis — gyventi, atsižadėjus pasaulio. Tokias regulas numato Vedų religinė disciplina. Šeiminio gyvenimo atsisakęs žmogus turi praktikuoti kūno, proto ir liežuvio askezę. Tai yra tapasya. Visa varndšrama-dharmos visuomenė sumanyta atlikti tapasyą. Nė vienas žmogus neišsivaduos, neatlikdamas askezės, ar tapasyos. Teorija, teigianti, kad askezė gyvenime nebūtina, kad pakanka vien filosofuoti ir viskas bus puiku, nerekomenduojama nei Vedų raštų, nei Bhagavad-gitos. Šias teorijas kuria apsimetėliai spiritualistai, norintys pavilioti kuo daugiau pasekėjų. Apribojimai ir taisyklės žmonių nepatraukia. Todėl tie, kurie dangstydamiesi religija mėgina prisivilioti pasekėjų, sužavėti aplinkinius, nekelia griežtų reikalavimų nei mokiniams, nei sau patiems. Vedos nepritaria tokiems metodams.
O paprastumo principo, kuris laikomas brahmaniška savybe, turi laikytis ne viena kuri, bet visos ašramos: brahmačariai, grihasthos, varnaprasthos, sannyasiai. Reikia būti paprastam ir tiesiam.
Neprievarta Ahimsa reiškia, kad nevalia atimti gyvybės nė vienai gyvai esybei. Nors dvasinė kibirkštis neužgęsta net sunaikinus kūną, nemanykime, kad juslinio pasitenkinimo tikslu užmušti gyvulį nėra nieko bloga. Mūsų laikais žmonės priprato valgyti gyvulių mėsą, nors turi pakankamai vaisių, grūdų ir pieno. Taigi nėra jokio reikalo žudyti gyvulius. Sis nurodymas skirtas visiems. Žmogus turi teisę užmušti gyvulį tada, kai nelieka kitos išeities, tačiau pirmiausia gyvulys paaukojamas. Ten, kur žmonija turi pakankamai maisto, siekiantieji padaryti pažangą dvasinės realizacijos srityje neturėtų naudoti smurto gyvulių atžvilgiu. Tikroji ahimsa reiškia „nesutrukdyti nė vienai gyvai būtybei gyvenimo evoliucijos”. Gyvūnai taip pat evoliucionuoja, sielai pereinant iš vienos gyvybės rūšies į kitą. Užmušus gyvūną, jo evoliucija sustabdoma. Prieš laiką nužudytas gyvūnas — gyva būtybė, daug dienų ar metų ištūnojusi kuriame nors kūne, vėl turės sugrįžti į tą pačią gyvybės formą, kad nugyvenusi visas skirtas jai dienas pereitų į kitą gyvybės rūšį. Todėl nevalia stabdyti gyvybės evoliuciją, siekiant patenkinti savo liežuvį. Tai ir vadinasi ahirhsd.
Satyam reiškia, kad negalima iškreipti tiesos dėl asmeninių interesų. Vedų raštuose yra sudėtingų vietų, ir jų prasmę reikia sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo. Taip suprantamos Vedos. Srūti reiškia „klausytis, ką sako autoritetas”. Nevalia dėl asmeninių interesų kurti savas interpretacijas. Sukurta labai daug Bhagavad-gitos komentarų, kurie neteisingai interpretuoja jos autentiškus tekstus. Būtina perteikti tikrąją jos žodžių prasmę, o tą prasmę reikia sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo.
Akrodha — tai pykčio sutramdymas. Mes turime išlikti kantrūs net tada, kai mus provokuoja, nes kai mus užvaldo pyktis, jis tuoj pat užteršia visą kūną. Pyktį gimdo aistros guna ar geismas, todėl žmogus, esantis transcendentinėje būklėje, privalo sutramdyti savyje pyktį. Apaišunam reiškia, kad nedera ieškoti kituose žmonėse ydų ar be jokio reikalo mėginti taisyti žmones. Be abejo, jei vagį pavadinsime vagimi, tai nebus trūkumų ieškojimas, tačiau apšaukti vagimi dorą žmogų — didelis nusižengimas tam, kuris siekia dvasinio tobulumo.Kuklumas Hri reiškia, kad žmogus turi būti labai kuklus ir bjauriai nesielgti. Acdpalam — ryžtas. Tai reiškia, kad siekiant tikslo, negalima prarasti savitvardos ar pulti į neviltį. Jei pastangos nuėjo perniek — nesigailėk, priešingai, kantriai ir ryžtingai siek tikslo.
Žodis tejas Šiuose posmuose nurodo ksatriyas. Ksatriya visada turi būti stiprus, kad pajėgtų apginti silpnuosius. Jis neturi dėtis nenaudojąs prievartos. Jei prievarta reikalinga, jis privalo ją panaudoti. Tačiau žmogus, pajėgiantis įveikti priešą, kartais atsižvelgdamas į aplinkybes gali parodyti kilniaširdiškumą ir atleisti nereikšmingus įžeidimus.
Šaucam — tai švara. Svarūs turėtų būti ne tik protas ir kūnas, bet ir poelgiai. Ypač ši savybė būtina verslo žmonėms, kurie neturėtų įsivelti į juodosios rinkos machinacijas. Ndti-mdnitd — nereikalavimas garbės, taikytinas šudroms, darbininkų klasei, kuri, kaip nurodo Vedos, iš visų keturių klasių yra žemiausia. Jiems nepridera pūstis ar siekti šlovės, jų pareiga — būti savo vietoje, gerbti aukštesniąsias klases vardan tvarkos visuomenėje.
Visos išvardintos dvidešimt šešios savybės yra transcendentinės. Ir žmogus, atsižvelgiant į savo visuomeninę padėtį ir veiklos pobūdį, privalo šias savybes puoselėti, nes jų ugdymas net ir sunkiomis materialios būties sąlygomis padės visų klasių žmonėms pasiekti aukščiausią transcendentinės realizacijos lygmenį. Štai tokia jų puoselėjimo prasmė.
BG 16.24
tasmac chastram pramanam te kdrydkdrya-vyavasthitau jhdtvd šdstra-vidhdnoktam karma kartum iharhasi
tasmat — todėl; šastram — šventraščiai; pramanam — liudijimai; te —tavo: kdrya—pareigą; akdrya — ir uždraustą veiklą; vyavasthitau— skirdamas: jndtvd— žinodamas; šdstra — šventraščių; vidhd-na — taisykles; ūktam — paskelbtas; karma—darbą; kartum—atlikti; iha — šiame pasaulyje; arhasi—tu turi.
Todėl iš šventraščių žmogus privalo sužinoti, kas sudaro jo pareigą ir kas nėra jo pareiga. Išmanydamas švetraščių taisykles, jis turi elgtis taip, kad laipsniškai tobulėtų.
KOMENTARAS: Penkioliktame skyriuje tvirtinama, kad visos Vedų taisyklės — tai priemonė pažinti Krsną. Jei žmogus suvokia Krsną iš Bhagavad-gitos ir su pasiaukojimu tarnaudamas pasiekia Krsnos sąmonę, tai reiškia, kad jis pasiekė aukščiausią žinojimą, kurį perteikia Vedų raštai. Viešpats Caitanya Mahaprabhu gerokai palengvino tą procesą. Jis teprašė žmonių giedoti: Hare Krsna, Hare Krsna, Krsna Krsna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare, pasiaukojamai tarnauti Viešpačiui ir valgyti Dievybei paaukoto maisto likučius. Tą. kuris tiesiogiai atlieka visus šiuos pasiaukojimo tarnybos veiksmus, reikia laikyti išstudijavusiu visus Vedų raštus. Jis jau padarė teisingas išvadas. Žinoma saprasti žmonės, neįsisąmoninę Krsnos ir neatsidėję pasiaukojimo tarnybai, ką daryti ir ko nedaryti turėtų spręsti vadovaudamiesi Vedų nurodymais. Reikia vykdyti šiuos nurodymus nepriešgyniaujant — tai vadinasi laikytis šdstrų, t.y. šventraščių, principų. Sdstros neturi keturių svarbiausių trūkumų, kurie būdingi sąlygotai sielai: netobulų juslių, polinkio apgaudinėti, neišvengiamai klysti ir neišvengiamai pasiduoti iliuzijai. Šie keturi svarbiausi sąlygoto gyvenimo trūkumai atima iš žmogaus teisę nustatinėti taisykles. Todėl visi didieji išminčiai, dcdryos ir didžiosios sielos be jokių pataisymų pripažįsta šdstrų nurodytas taisykles, nes sdstros yra aukščiau minėtų trūkumų.
Indijoje daug grupių siekia dvasinio pažinimo, jos dažniausiai skiriamos į dvi kryptis: impersonalistinę ir personalistinę. Tačiau ir vienos, ir kitos krypties atstovai gyvena vadovaudamiesi Vedų principais. Nesilaikant šventraščių nustatytų principų, tobulumo pakopa nepasiekiama. Todėl laimingas tas, kuris iš tikrųjų suvokia šdstrų prasmę.
Visų nuopolių. kuriuos patiria žmonių visuomenė, priežastis — atsimetimas nuo principų, leidžiančių pažinti Aukščiausią Dievo Asmenį. Tai yra didžiausia žmogaus nuodėmė. Todėl materiali Aukščiausio Dievo Asmens energija, maya, visą laiką verčia mus kentėti trijų rūšių kančias. Materialią energiją sudaro trys materialios gamtos gunos. Kad atsivertų kelias į Aukščiausio Viešpaties pažinimą, reikia pasiekti bent dorybės gunų. Šios gunos nepasiekę, liekame aistros ir neišmanymo valdžioje, o aistra ir neišmanymas — demoniško gyvenimo priežastis. Tie, kuriuos valdo aistros ir neišmanymo gunos, išjuokia šventraščius, šventuosius ir teisingą Aukščiausio Dievo Asmens pažinimą. Jie nepaklūsta dvasinio mokytojo nurodymams ir nepaiso šventraščių regulų. Ir net išgirdę apie pasiaukojimo tarnybos didingumą, jie išlieka abejingi jai. Tokie žmonės susikuria savus tobulėjimo būdus. Štai keletas žmonių visuomenės trūkumų, kurie veda ją į demoniško gyvenimo būklę. Tačiau jei žmogus paklūsta tikram bona fide dvasiniam mokytojui, sugebančiam vesti tobulėjimo keliu, jo gyvenimas bus sėkmingas.
Čaitanja Mahaprabhu apie vaišnavo savybes
Čaitanja Čaritamritoje (Mad 22.78-80) sakoma apie 26 vaišnavo savybes.
kåpälu, akåta-droha, satya-sära sama
nidoña, vadänya, mådu, çuci, akiïcana
sarvopakäraka, çänta, kåñëaika-çaraëa
akäma, anéha, sthira, vijita-ñaò-guëa
mita-bhuk, apramatta, mänada, amäné
gambhéra, karuëa, maitra, kavi, dakña, mauné
Jos yra:
1. kripalu – maloningas;
Būti maloningam, reiškia linkėti kitiems gero ir elgtis su visomis gyvomis būtybėmis taip, kad jos pajėgtų suprasti mokslą apie Dievą ir sugrįžtų namo. Jei mes nesame pakankamai kvalifikuoti patys kažką išvaduoti, turime tarnauti didžioms asmenybėms, kurios yra maloningos ir tai daro. Jei gailestingoji seselė gelbsti ligonius, ji nebūtinai turi būti gera iš prigimties, tačiau jos darbas yra gailestingumas. Taip ir mes, matydami, kaip visi kenčia be Dievo, mes padedame mahatmos misijai – pamokslaujame. Krišna yra maloningas kiekvienam, o vaišnavas nori šią Krišnos malonę atskleisti kiekvienam, todėl jis taip pat maloningas.
2. akrita droha – nuolankus, neiššaukiantis, neatsakantis į įžeidimus;
Pasireiškia tuo, kad galvojame apie save, kaip apie visiškai nieko nevertus, kurie praleido savo gyvenimą veltui. Nuolankumas – tai taip pat ir nusiminimas, kad mes vis dar nesugebame atsiduoti Krišnai, kai kiti aplinkui taip stengiasi ir jiems taip sekasi. Tai taip pat reiškia matyti kitų pastangas ir kritiškai vertinti savąsias. Tai nėra apsimestinis jausmas, jis eina iš gelmės, gilėjant suvokimui apie savo tikrąją padėtį materialiame pasaulyje. Atsidavęs niekam neįsakinėja, nes jaučiasi nekvalifikuotas tai daryti. Jis prašo žmonės priimti Krišnos Sąmonę, tarnauti Dievui. Nuolankumas taip pat reiškia prieš dvasinį mokytoją jaustis visiškai kvailu. Tik taip galima pasiruošti atidaryti save dvasiniam tobulėjimui.
3. satya-sara – teisus;
Būti teisiam nereiškia paprasčiausiai susilaikyti nuo melo, pirma reikia žinoti tiesą. Sužinoti tiesą galima kreipiantis į dvasinį mokytoją ir jam tarnaujant bei nuolankiai klausinėjant. Absoliuti Tiesa yra Krišna. Todėl tas, kuris pažino Krišną jis visuomet teisus. Sužinojus tiesą, neįmanoma jos slėpti nuo kitų, nes tada mes tampame melagiais. Tai reiškia, kad mes ir turime gyventi taip, kad ta Absoliuti tiesa ryškėtų visuose mūsų poelgiuose. Teisumas yra brahmano savybė ir tai vienintelė išlikusi religijos koja Kali jugoje.
4. sama – lygus visiems;
Jis vienodai žiūri į visas gyvas būtybes. Tai reiškia visus regėti kaip dvasines sielas ir nedaryti skirtumų kūniškame lygyje. Tai taip pat reiškia gerbti visus vienodai ne už jų materialius pasiekimus, o už dvasines savybes. Krišna palaiko visas gyvas būtybes – tiek mylinčius jį tiek jo neapkenčiančius. Kodėl skirtumus turėtume daryti mes. Tai taip pat reiškia neturėti priešų.
5. nidoša – be priekaištų;
Visos gyvos būtybės turi trūkumų. Vienintelis, kuris jų neturi – tai Krišna. Tas, kuris visiškai save paaukoja Krišnai, atidavė Jam savo kūną, protą ir žodžius, visus jo veiksmus kontroliuoja pats Krišna ir tinkamai jį panaudoja atsidavimo tarnystėje. Tai reiškia, kad tokio atsidavusio veikla bus be trūkumų. Net jei bhaktas netyčia iškrypsta iš šio kelio, jį vis tiek reikia laikyti šventuoju. “Trūkumai” tėra materialistiškų žmonių vaizduotės vaisius.
6. vadanya – kilnus;
tas kuris aukščiau pavydo ir keršto, neegoistiškas ir mokantis atleisti. Kitaip “didžiaširdis”. Tikrai kilnus gali būti tik tas, kuris dovanoja mums amžiną gėrį. Čaitanja Mahaprabhu yra maha vadanyaya – pati kilniausia inkarnacija, nes jis laisvai, atvira širdimi, be pašalinių motyvų dalina meilę Dievui – pačią slaptingiausią prekę.
7. mridu – ramus (švelnus);
Švelnus gali būti tik tas, kuris ramus, o ramus yra tas, kurio juslės yra ramios. Žmogus, kurio tikslas patenkinti jusles negali būti ramus, nes juslės tarsi nepasotinami upeliai vis reikalauja ir reikalauja. Atsidavęs suvokia, kad juslinė laimė iliuzinė, todėl neieško džiaugsmo laikinuose dalykuose, o amžinuose. Jis išvengia kančios, kuri susijusi su jusliniu pasitenkinimu, ir todėl lieka ramus. Nerimas apima galvojant, kad kas nors gali tave nuskriausti, tačiau bhaktas supranta, kad iš jo niekas neatims Krišnos Sąmonės. BG 2.70 Krišna sako, kad tik tas gali pasiekti ramybę, kuris nesutrikdomas pastovios norų tėkmės, tarsi upės besiliejančios į vandenyną, pastoviai pasipildantį, bet ramų, o ne tas kuris siekia patenkinti šiuos troškimus. BG 2.15 posme Krišna sako, kad tas, kuris išlieka tvirtas ir nesutrikęs patirdamas tiek laimę tiek kančią, yra vertas išsivadavimo.
8. šuči – švarus;
tai reiškia vidujai ir išoriškai. Vidujai – kartodamas mantrą ir laikydamasis reguliuojančių principų, išoriškai – sekdamas švaros taisyklėmis. “Nuo švaros iki Dievo – vienas žingsnis.” Mūsų dvasinis tobulėjimas yra valymosi procesas. Mes valomės nuo materijos užterštumų. Vaišnavas jau apsivalė, todėl jis švarus. Švarą naikina palaidas lytinis gyvenimas, todėl vaišnavai jo visokeriopai vengia. Kai kurie dvasiniai mokymai taip pat gali būti nešvarūs, kaip jnana. Jie sumaišyti su spekuliacijomis ir impersonalizmu.
9. akinčana – neprisirišęs prie materialios nuosavybės;
Niekas nėra turtingas, tačiau vieni galvoja, kad turi daug nuosavybės, kiti galvoja, kad neturi nieko ir todėl pavydi tiems, kurie turi. Viskas priklauso Krišnai, todėl tik Krišna yra turtingas. Turtai nedaro žmogaus laimingu, nes jie skatina neteisingą mąstymą. Dažnai pinigai padaro dorą žmogų demonu. Turtas, skirtas jusliniam pasitenkinimui tampa kančios ir baimės priežastimi. Prisirišę prie turto mes negalime galvoti apie kilnesnius dalykus, mes niekuo nepasitikime ir visiems pavydime. Tada mes pasikliaujame tik banko sąskaita, nors atsidavęs turi pasikliauti tik Krišna. Tačiau atsidavęs, kuris nieko nepriima sau, gali panaudoti visus turtus tarnaudamas Krišnai. Tai vadinama jukta vairagja.
10. sarvopokara – dirba visų labui; tikrasis gėris yra Krišnos Sąmonė.
Kiekvienas protingas žmogus turi dirbti kitų labui. Taip liepia šventraščiai. Višnu purana (3.12.45) sako, kad reikia panaudoti savo veiksmus mintis bei žodžius darant tai, kas bus naudinga visoms gyvoms būtybėms šiame ir kitame gyvenime. Tas kuris žino bhakti jogos techniką, gali skleisti gėrį visiems. Skleisti Krišnos Sąmonę yra tikrasis darbas, kuris skirtas visų labui. Čaitanja Mahaprabhu sakė Sanatana Gosvamiui: “Savo atsidavimo tarnystės dėka tu apvalai visą visatą.” Taip pat jis sakė:
bhärata-bhümite haila manusya janma yära
janma särthaka kari’ kara para-upakära
Tas, kuris gimė žmogiška būtybe Indijoje turi padaryti savo gyvenimą sėkmingu ir dirbti visų žmonių labui.
11. šanta – taikus;
jis žino, kad Krišna tai viskas, todėl jis susitaikęs su visais ir savimi. Jis susitaikė su Krišna ir jam nebeprieštarauja. Tikra taika ateina tuomet, kai visi supranta, kam viskas priklauso. Tuomet niekas nesigvieš svetimos nuosavybės, nes suvoks, kad tai nepriklauso jam. Žmonės dalijasi teritorijas, tačiau Žemė priklauso ne žmonėms , o Dievui. BG 5.29 posme Krišna sako, kad jis yra visų pasaulių savininkas, besimėgaujantis visomis aukomis ir taip pat visų gyvų būtybių draugas. Tas, kuris tai supranta, įgyja tikrąją ramybę. Tai Krišnos taikos formulė. Bhaktas priklauso nuo Krišnos, todėl jam nereikia kovoti už būvį ir ginčytis su visais. Jis niekam nepavydi. Jis ramiai bendrauja su kitais, todėl jis taikus.
12. kršnaika-šarana – atidavęs save Krišnai;
Krišna eka – reiškia Krišnai vienam. Krišna yra vienintelis Viešpats, kuriam verta tarnauti. Bhagavad-gitoje 18.66 Krišna pats kviečia atsisakyti visų kitų šalutinių religijos principų ir atsiduoti Krišnai vienam (mam ekam šaranam vraja). Tik Krišna gali apsaugoti mus nuo nuodėmingo gyvenimo pasekmių ir sugražinti pas save. Krišna pasižymi nuostabiomis savybėmis, kurios skatina protingus žmones atsiduoti Jam. Atsidavimas taip pat reiškia ryžtą sekti sadhana bhakti taisyklėmis, keltis anksti ryte, dalyvauti mangala arati, net jei nejaučiame spontaninės meilės.
13. akama – neturintis troškimų;
tai nereiškia vidinės tuštumos. Dvasinis gyvenimas reiškia pilnatvę, o ne tuštumą. Troškimas yra gyvybės požymis, todėl nieko netrokšti neįmanoma. Tačiau atsidavęs dėka atsidavimo tarnystės patenkina visus savo troškimus ir tampa pilnas. Jis nekamuojamas nepatenkintų troškimų. Pažodžiui išvertus akamareiškia be geismo.
14. aniha – abejingas materialiems laimėjimams;
jis nesiekia daug turėti, galvodamas, kad kitaip negali tarnauti Krišnai. Turėdamas milijonus dolerių jis lygiai taip pat tarnauja kaip ir neturėdamas nei skatiko, nes tikroji tarnystė atliekama širdyje. Jis nesiekia išsiskirti savo materialiomis savybėmis, nei jis siekia kažkokios padėties visuomenėje. Jis pasiruošęs priimti tą padėtį, kurią jam pasiūlo Krišna. Viskas šiame pasaulyje laikina, todėl nėra prasmės siekti laikinų dalykų. Kitas reikalas, jei jie ateina be pastangų.
15. sthira – tvirtas;
jo tikėjimas Krišna nesusvyruoja nei akimirksniui, net jei tenka diskutuoti ir pralaimėti filosofiniuose ginčuose. Jis supranta, kad Krišna yra galutinė tiesa ir niekas to nenuneigs. Jis nepriklauso nuo aplinkybių ir visuomet atlieka savo pareigas atsidavimo tarnystėje. Materialistai pastoviai keičia savo užsiėmimus, savo išvaizdą, elgesį, įpročius, kadangi jų gyvenime visiškai nėra tvirtumo. Bhaktas gi visą laiką užimtas tuo pačiu – stengiasi atkreipti į save Krišnos dėmesį. Jis nesivaiko madų ir nekeičia savo užsiėmimų dėl proto blaškymosi. Bhaktas nepasiduoda įvairioms pagundoms. Bhakto tikėjimas savo guru taip pat yra tvirtas. Tvirtumas Krišnos sąmonėje pasiekiamas pastoviai praktikuojant bhakti jogą.
16. vidžita šad guna – nugalėjo ir pilnai kontroliuoja šešias blogas savybes;
Jos yra tokios: 1) kama – geismas, 2) krodha – pyktis, 3) lobha – godumas, 4)moha – iliuzija, 5) mada – beprotystė, 6) matsarya – pavydas.
17. mita bhuk – valgo tik tiek kiek reikia;
Tai antrinė savybė, nors jos nesilaikymas taip pat gali sudaryti keblumų dvasiniame kelyje. BG 6.16 sakoma, kad valgyti reikia nei per daug nei per mažai. Tai reiškia, kad pasirinkti reikia individualiai pagal kūno sudėjimą. Prabhupada sakė, kad valgant galima padaryti dvi klaidas: pavalgyti per mažai ir persivalgyti, bet jei žmogus jau padarė klaidą, tai jau geriau pirmąją. Pagal jogos mokymą, liežuvis skrandis ir lytiniai organai yra vienoje tiesėje ir tiesiogiai susiję. Tas kas valdo liežuvį, gali valdyti ir skrandį ir genitalijas. Geriausias būdas kontroliuoti liežuvį – valgyti Krišna prasadam. Nors juo taip pat nevalia piktnaudžiauti. Prabhupada sakė, kad Krišnos sąmonėje pasninkas yra šventė ir šventė yra pasninkas. Kitaip tariant, ar bhaktas valgo ar badauja, jis daro tai dėl Krišnos.
18. apramatta – nežino apkvaitimo (negirtuokliauja).
Jis nėra apkvaitęs nuo beprotiškų lenktynių dėl juslinio pasitenkinimo. Šiame pasaulyje didžioji dalis žmonių yra išprotėję, kadangi viską daro tam, kad padidintų savo kančias. Atsidavęs žino, kas yra kas ir todėl nesistengia ieškoti malonumų kančiose, kaip tai daro tik apkvaitę žmonės.
19. manada – pagarbus kitiems.
Atsidavęs rodo pagarbą kitiems, nelaukdamas tokios pagarbos sau. Tai vadinamamanada. Jis mato visas gyvas būtybes kaip Krišnos sudėtines daleles. Jis nenori kelti nerimo ar kančios kitoms gyvoms būtybėms, kadangi gerbia jų teisę į gyvenimą. Maha bhagavata vaišnavas mato, kad netgi demonai tarnauja Krišnai, todėl jiems taip pat rodo pagarbą.
20. amani – nesiekia klaidingo prestižo;
Prestižas – sugebėjimas padaryti įspūdį. Prancūzų kalboje reiškia fokusininko lazdelę, arba fokusininko sukurtą iliuziją. Klaidingą prestižą galima nagrinėti dviem aspektais: 1) objektų prestižiškumas yra klaidingas ir 2) mūsų pretenzijos į bet kokį prestižišką objektą ar padėtį yra klaidingos. Bhaktas laisvas nuo abiejų aspektų. Jo netraukia materialaus pasaulio blizgesys. Viskas, kas yra nuostabaus – tai tik Krišnos turtų atspindys. Socialinės padėties skirstymas į pirmą klasę, antrą ar trečią yra taip pat klaidingas. Nors galima sakyti, kad viena padėtis yra palankesnė už kitą, šiame materialiame pasaulyje kiekviena padėtis yra nepalanki. Todėl teikti didelę reikšmę materialiems skirtumams yra neprotinga. Tai tas pats, kas daryti skirtumą tarp sausų išmatų ir skystų išmatų. Klaidingo prestižo iliuzija yra labai didelė. Brangaus automobilio vairuotojas laiko save solidžiu žmogumi. Bet tai visiškai nepakeičia jo savybių ir nepadaro jo tauriu žmogumi. Kita klaidingo prestižo forma yra manyti, kad garbė už pasiekimus priklauso man. Krišna sako BG, kad jis yra žmogaus gabumai, o protas bei atmintis taip pat išeina iš Jo. Bhakto prestižas yra tai, kad jis yra Krišnos tarnas. Tokios padėties jam visiškai pakanka.
21. gambhira – rimtas;
“Atsidavimo nektare” sakoma, kad rimtas yra tas žmogus, kuris neatskleidžia savo minčių kiekvienam, arba tas, kurio mintis ir planus sunku nuspėti. Dėka tokio rimtumo bhakto nuotaika ar susitelkimas nepranyksta kai tik apsisuka galva ar sugenda nuotaika. Jis nenori nutraukti savo meditacijos į Krišną vien todėl, kad jo kaimynas užsinorėjo papliurpti. Pagrindinė taisyklė yra visuomet atsiminti Krišną ir niekuomet Jo nepamiršti. Todėl bhaktas galvoja, kad jei ir gali kuo padėti kitam žmogui, tai tik būdamas susitelkęs į Krišną. Taip pat rimtas žmogus visuomet susimąsto apie ateitį ir kuria rimtus planus, o nerimtas žmogus nesirūpina ateitimi. Net rimti materialistai nesugeba kurti planų toliau nei šis gyvenimas, todėl jų planai paprastai labai riboti ir netobuli. Atsidavęs kuria planus kaip pasiekti Krišnos buveinę.
22. karuna – užjaučiantis (gailestingas);
Gailestingas yra tas, kuris negali pakęsti kitų kančios. Krišna yra labai gailestingas, todėl atsidavusieji kartais lenkiasi ne Krišnai tiesiogiai, o jo gailestingai prigimčiai. Krišna yra malonės vandenynas, kenčiančiųjų draugas ir visatos valdovas, ir todėl kiekvieną epochą Jis ateina pats, tam kad apsaugoti doruosius nuo kančių. Krišnos gailestingumą įkūnija Radharani. Ji taip pat įkūnija atsidavimo tarnystę. Tai reiškia, kad tik atsidavęs gali būti iš ties gailestingas, nes be Šrimati Radharani malonės neįmanoma suteikti malonės ir kitiems. Vaišnavas natūraliai nori padėti visiems kenčiantiems. Jis nori atvesti juos prie Radharani pėdų. Pamokslavimas yra gailestingumo esmė. Bet pamokslavimo varomoji jėga – švara.
23. maitra – draugiškas;
Krišna – geriausias visų gyvų būtybių draugas. Jis gyvena kartu su kiekviena siela jos kūno širdyje. Jis nepalieka mūsų net tuomet, kai mes Jo visiškai išsižadame. Materialiame pasaulyje sunku surasti tokį draugą. Draugas yra tas, kuris yra su mumis sunkią akimirką ir ištiesia pagalbos ranką. Net geriausias draugas negali padėti mirties akimirką. Tačiau pats geriausias draugas yra tas, kuris gali pasiūlyti mums kartoti Harė Krišna. Todėl atsidavęs yra draugiškas, nes jis kreipia mus link Krišnos. Bhaktai taip pat mielai bendrauja tarpusavyje, kadangi jie turi apie ką pakalbėti. Pokalbiai apie Krišną niekuomet nenusibosta tyroms sieloms. Todėl bhaktai patiria didelį džiaugsmą, bendraudami tarpusavyje ir šviesdami vienas kitą. Bhaktai turi daug draugų. Draugai dalinasi savo pasiekimais Krišnos sąmonėje, savo supratimu.
24. kavi – poetas;
Tyras vaišnavas yra poetas. Jo poezija yra Krišnos grožis. Niekas nėra toks patrauklus ir nuostabus kaip Krišna, bet tuo pat metu niekas negali aprašyti Krišnos grožio Jo nematęs. Todėl tie, kurie nepažįsta Krišnos yra linkę į impersonalizmą. Tas, kuris pamalonina Krišną gauna poezijos dovaną. Taip Prahlada Maharadžas įgijo poezijos dovaną, kai Viešpats Nrisimha ranka palietė jo galvą. Rūpa Gosvamis gavo Viešpaties Čaitanjos malonę Prajage. Vienas iš Viešpaties vardų – uttamašloka – tas, kuris šlovinamas rinktiniais posmais. Tik eilėmis įmanoma aprašyti Krišnos grožį, Jo žaidimus, Jo šlovę bei Jo šventą vardą, Jo meilę. Visi tie, kurie sudarinėjo šastras – Šrila Vjasadeva, Krišnadasa Kaviradža Gosvami buvo nuostabūs poetai. Bet pirmiausia jie meldžia Krišnos malonės, kad leistų tinkamai aprašyti Krišną. Viešpats Brahma spontaniškai padeklamavo “Brahma samhitą” po to, kai Krišna apreiškė jam Savo buveinę. Iš kitos pusės, bhaktas yra poetas ne todėl, kad rašo eilėmis, o todėl, kad jo pasaulio suvokimas yra poetiškas. Jis vandens skonyje jaučia Krišną, o Saulė jam yra Krišnos akis.
25. dakša – kvalifikuotas specialistas;
Krišnos sąmonėje bhaktai panaudoja pačias įvairiausias žinias. Bhaktas netgi gali mokytis kur nors tam, kad galėtų savo žinias panaudoti Krišnos sąmonėje. Tačiau šios materialios žinios nėra tai, kas padaro bhaktą išties kvalifikuotu. Tai, ko nemoka niekas kitas ir yra tik bhakto prerogatyva – tai, kad jis moka išsigauti iš šio materialaus pasaulio tankmės ir sugeba padėti tai padaryti kitiems. Jis taip pat labai patyręs ieškant metodų efektyviai pamokslauti Krišnos sąmonę žmonėms. Tikrai negalima patyrusiu vadinti žmogaus, kuris suranda vis naujus metodus tenkinti jusles. Toks žmogus patyrusiai kuria sau kančią. Prabhupada apie bhaktų kvalifikaciją kalbėjo taip: “Atsidavęs pasižymi aukšta kvalifikacija, nes jis sutinka ir nori daryti visa tai, kas būtina. Jis nesako, kad netvarkys namų, nes jis – brahmanas.”
26. mauni – tykus.
Bhaktas niekuomet netauškia niekų – tuo pasireiškia jo tykumas. Tai visiškai nereiškia tylos įžadų, arba atsisakymą bendrauti, ką praktikuoja kai kurie jogai. Kartais, kai žmogus nežino kaip kalbėti ir ką kalbėti, susilaukia iš guru patarimo – praktikuoti mauna – tylėjimą. Kalba labai svarbi. Žmogaus kvailumas dažnai pasireiškia tik tuomet, kai jis pradeda kalbėti. Jei žmogus nemoka kalbėti apie Krišną, jam geriau visiškai tylėti ir praktikuoti meditaciją, nei įžeidinėti Dievą. Bhaktas gali daug ir be perstojo kalbėti apie Krišną arba ilgai kartoti Harė Krišna. Jam nereikia tylėti. Prabhupada niekuomet nepavargdavo kalbėti. Bet jis niekuomet nenukrypdavo nuo Absoliuto. Tuo pat metu Prabhupada buvo labai tylus, nes kalbėjo tik apie Krišnos sąmonę. Tylumas taip pat reiškia, kad bhaktas neprivalo kalbėti žioplių miniai apie intymius Viešpaties žaidimus, net jei žmonės to prašo. Taip pat Prabhupada pasakė savo mokiniams, kad vakare bhaktas turėtų tyliai apmastyti tai, ką jis kalbėjo dienos bėgyje.
