Kaip mums padeda Bhagavad gita?

Vienoje kalnų sodyboje gyveno senas ūkininkas su savo mažu anūku. Senelis keldavosi anksti ryte ir prie virtuvės stalo skaitydavo „Bhagavat-gitą“. Anūkas labai norėjo būti panašus į jį, todėl kiek įmanydamas stengėsi elgtis taip pat.

Vieną rytą berniukas paklausė: „Seneli! Aš mėginu skaityti „Bhagavad-gitą“ taip, kaip tu tai darai, tačiau nieko nesuprantu, o jei ką ir suprantu, tai viską užmirštu vos užvertęs knygą. Kokia nauda iš tokio skaitymo?“

Senelis tuo metu krovė į krosnį anglis. Jis ramiai atsisuko į anūką ir tarė: „Štai krepšys anglims. Paimk jį, nueik prie upės ir prisemk juo vandens“.

Berniukas pasielgė kaip lieptas, tačiau grįžtant namo visas vanduo išvarvėjo pro krepšio plyšius. Senelis nusijuokė ir tarė: „Turėtum mikliau suktis“. Ir vėl nusiuntė anūką su krepšiu prie upės.

Šį kartą berniukas bėgo greičiau, tačiau kai grįžo namo, krepšys ir vėl buvo tuščias. Uždusęs jis teisinosi seneliui, kad neįmanoma parnešti vandens krepšyje, todėl geriau nubėgti vandens su kibiru. Tačiau senelis atsakė, kad jam nereikalingas kibiras vandens. „Man reikalingas krepšys su vandeniu. Tu tiesiog nepakankamai stengiesi.“ Ir sustojo tarpduryje pažiūrėti, kaip anūkui seksis šį kartą.

Dabar berniukas jau buvo įsitikinęs, kad tai neįmanoma, tačiau norėjo įrodyti seneliui, jog net bėgdamas iš visų jėgų vis tiek nespės parbėgti anksčiau nei vanduo ištekės. Jis vėl upėje prisėmė pilną krepšį vandens ir pardūmė kiek įkabindamas, tačiau kol pasiekė senelį, krepšys ir vėl buvo tuščias. Gaudydamas kvapą jis tarė: „Matai, seneli, tai beprasmiška!“ „Tu tikrai manai, kad tai beprasmiška?“ – paklausė senelis. – „Pažiūrėk į krepšį“ .